šiandien tave paskaitysiu, gerai?

                                          Knyga, tu visuomet su manimi, 
                                           Ir visa, kas mano, yra ir tavo.

Knyga man- šventas dalykas. Galiu būti nemiegojusi tris paras, klausytis nemėgstamos muzikos, atsikelti 8valandą ryto, neprisvilinti pietų, pėsčiom praeiti pusė Vilniaus, bet be knygos- negaliu.

Skaityti išmokau ganėtinai anksti, labai gerai pamenu, jog darželyje temokėjome skaityti mudvi su Žydre. Būdama penkerių jau rydavau pasakas, kai tuo tarpu mano bendraamžiai sėdėdavo smėlio dėžėje.Mano svajonė skambėjo taip "Noriu perskaityti visas pasaulio knygas". Knygų visada namuose būdavo apstu, ir dabar, jei reikia kokios knygos, pirmiausia ieškau mūsų bibliotekėlėje. iš tiesų, net nežinau, iš kur gimė ta meilės knygai. Gal kad mama didžiąją dienos dalį praleidžia tarp knygų ir jaučia joms silpnybę, gal kad žinau, kaip sunkiai kurpiamas kiekvienas knygos žodis ir visą vaikystę prieš save mačiau 'statomus' eilėraščius (taip, iš čia ir gimė mano didžioji meilė poezijai ).
Puikiai pamenu, kaip pagrindinėje mokykloje į rankas vasaros proga būdavo įteikiamas privalomų perskaityti knygų sąrašas. Ramiais vakarais, balkone rydavau tas knygas, nejučia jos tirpdavo manyje kaip cukrus, kaip iki skausmo skanūs trapūs sausaniukai. o po to dar ir parašyti reikėdavo, kuo ta knyga tau patiko, ką joje radai. Dabar apie kiekvieną perskaitytą knygą galėčiau po esė parašyti, bet tada tas rašymas prilygdavo netyčia įmestam druskos žiupsneliui į saldžius sausainius.Bet bibliotekoje gyvendavau. Man ji prilygo oazei, kurioje kasryt nusišypsodavo nuoširdi bibliotekininkė ir galėdavau skaityti į valias. Rojus!
Gimnazijoje mokytojai paklausus, kas perskaitė knygą, pakildavo nedaug rankų, bet visuomet tarp jų būdavo maniškė. Atrodė, kiekviena knyga man atneš kažką naujo ir kiekvienoje ką nors rasiu.
Dabar, jau visai bebaigdama mokyklą, dar neatsižadėjau savo svajonės perskaityti visas pasaulio knygas, o skaitydama degu iš malonumo. Taip, tikrų tikriausiai!
Ir kas svarbiausia- vos spėju panorėti perskaityti kokią nors knygą ir šioji mane susiranda!
Ilgai ieškojau V.Juknaitės "Stiklo šalies", tiek apysaka, tiek filmas buvo ieškomi kone visur, kur tik gali ieškoti ištroškusio skaitytojo rankos. Ir štai, vieną penktadienį, po papildomos lietuvių, klasiokas atėjo su "Stiklo šalimi" ir pasakė: "Aš galiu paskolinti...".
O šią savaitę man širdis liepė perskaityti tos pačios nuostabiosios Vandos Juknaitės "Išsiduosi.Balsu" ir kitą dieną man auklėtoja ištiesia knygą, sakydama: "Meda, aš tau duodu paskaityti, po to perduok kažkam kitam", o niekam net neužsiminiau, kad vietoj miego mielai paskaityčiau šią knygą! Tas pats buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžiais", kurią dabar riju apsikabinusi autobuse, per pertraukas, namie, teatre. Visur!
Šiandien toptelėjo mintis, jog jei kada nors turėsiu nuosavą namą, jis bus iš knygų. Taip, iš knygų!


Myliu skaityti, užuosti kiekvieną puslapį, kiekvieną išspaustą raidę vedžioti pirštu, versti lapus net nežiūrint, kiek šimtų puslapių per šį pusvalandį įveikiau. Raitausi nuo skaitymo malonumo ir ateičiai degu vilties žvakę, kad niekada neapleisiu mylėti iki skausmo reikalingų šventenybių- knygų.


Ir kai pasakote, kad laukiate mano parašytų knygų, aš tyliai nusišypsau, nors dar neseniai maniau, kad tai prilygtų anekdotui. Ir kai I.J.dar viename interviu pasakys, kad visi įvykiai sudaro mums palankią grandinėlę, aš ja ir vėl patikėsiu, nes žinot ką? Renku savo eilėraščius ir kai jau būsiu nutiesusi visas gaires į savo ateitį, padovanosiu kiekvienam po rinkinuką. Tai bus mano knyga. Su cukraus gabalėliais, tikėjimo eilutėmis, vėjavaikiška, bet su svarstomais žmogaus egzistavimo klausimais, šviesiai ruda, su skausmo ir džiaugsmo nuotrupomis. Dvidešimt penki eilėraščiai teturi praeiti mano sąžinės atranką ir siunčiu į spaustuvę! Tik viršelis kelia nemažai klaustukų. O gal jūs pabūtumėt dizaineriais? :) (mano el. adresą žinai, bloger'i)

                  O šįvakar, "Viršvalandžiai", aš paskaitysiu Jus, GERAI?