VISI ŽMONĖS YRA MENININKAI, BET TIK MENININKAI TAI ŽINO.
Ne, tai nebuvo atradimas, šią frazę jau buvau girdėjus spektaklyje "10 dialogų apie meilę" iš Tomos lūpų, bet tą vakarą Vokiečių gatvėj ant suoliuko besėdint šis prasmingas posakis nuskambėjo naujai, kitaip, tūkstantį kartų prasmingiau nei iki tol. Ir tada iškilo iki šiol mano niekad nenagrinėtas klausimas:
O kaip žmoguje pažadinti menininką?
Nesu kukli, todėl imsiu ir prisipažinsiu - save laikau visiška menininke. Ir kai neseniai kone kiekvienam sutiktam kartodavau: "Žinai, nepasikuklinsiu, bet aš manau, jog esu menininkė", visi lyg susitarę glostė man širdį: "Tau kuklintis nereikia, tu- pati tikriausia menininkė". Jau nuo pačios vaikystės save tokia laikiau, matyt, kad dėl to taip anksti atrasto švento santykio su kūryba, kitokio požiūrio į gyvenimą, noro pasiekti tiek daug, kiek tik įmanoma, rizikavimo visur ir visada bei nuolatinio poreikio kažką sukurti. Nors kartais atrodo, jog menininkė manyje miršta - nesuprantu paveikslų, nemoku piešti, mezgu nebent tam, kad atsipalaiduočiau, o fotografuoju tik pati save. Bet tada tyliai prakalba kita, meniškosios Medos, pusė: "Ei, bet juk tu rašai eilėraščius, myli džiazą, o vėlius vakarus atiduodi teatrui, naktimis draugauji su proza, o rytais- skaitai poeziją...". Taip ir išlieka tas balansas, menininkė manyje lieka gyventi.
O ką daryt tiems, kurie vaikystėje nepajautė potraukio menui, o talentas giliai užmigęs?
Nesakau, kad reikia pradėti fotografuoti, kurti ketureilius bei čia ir dabar pradėti vadintis menininku. Tokių yra daug, kalbu apie žmones, kurie mato pasaulį kitaip- taip taip, jie yra patys tikriausi menininkai.
- Visų pirmiausia, reikia sugebėti išsiskirti iš minios, iš tos pilkos ir banalios visumos. Ne, ne žalia skiautere ar akį patraukiančiais rūbais, o mąstymu. Turėk tvirtą savo nuomonę ir labai gerai žinok, ko nori iš savęs paties bei gyvenimo. Neleisk, kad svetimi žmonės darytų įtaką tavo nuomonei ir pasaulėžiūrai ( žinoma, į artimų žmonių ir draugų nuomonę visad verta atkreipti dėmesį, visada! ).
- Būk stiprus ir vertink meną.
- Skaityk poeziją net jei ir labai jos nemėgsti- su laiku pamatysi, kad tose eilutėse labai dažnai slypi patys didžiausi aukso luitai.
- Pamilk teatrą. Arnoldas Kubiliūnas, labai apsiskaitęs ir sėkmingas žmogus, teigia, kad žmonės, kurie dažnai žiūri spektaklius, kur kas lengviau išgyvena dramas ir tragedijas gyvenime. Be to, teatras yra tarytum vaistas jaunam žmogui, kai aplink vyksta tiek daug negatyvių dalykų. O ir abitūros egzamino rašinyje tavo kultūrinė patirtis pranoks tų, kurie nesilanko teatre. Išbandyta. : )
- Rašyk. Net jei tau atrodo, kad tavo rašymo stilius lyg pirmoko ir neturi, ką pasakyti. Rašyk! ir visai nesvarbu, kam tai rašysi- į stalčių, draugams ar didesnei auditorijai. Ir net jei sulauksi kritikos tai papublikavęs jau rodys, kad tobulėji.
- Niekada neatsisakyk paskaityti prasmingos knygos. Nesiūlau skaityti romanų, jie absoliučiai nieko gero bei prasmingo neduoda, ypač jauniems, nesubrendusiems žmonėms.Ilgai neskaičiau jokių romanų. Tik neseniai, per atostogas, perskaičiau iš pažįstamos gautą romaną, kuris man išties patiko, bet tai - tik atsipalaidavimui. Kur kas vertingesnės yra filosofinės ir psichologinės knygos, taip pat biografinės bei istorinės. Žinoma, kiekvienas turi atrasti savo stiliaus knygas, aišku, metams bėgant keisis ir skaitomos knygos, ir požiūris, ir tai, kas patraukia knygyne akį. Bet svarbiausia- ne tik skaityti, bet ir kažką iš skaitomos knygos pasimti sau.
- Niekada neatsisakyk iššūkių. Net jeigu tai atrodys beprotiška rizika. Ir pamilk spontaniškumą. Menas reikalauja iššūkių ir nuotykių kupino gyvenimo.
Lekiu mokytis, mielieji,
gero savaitgalio!
MEDA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą