2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Teatras: būti ir gyventi

Jis įkvepia kurti, tikėti, vėl ir vėl iš naujo pamilti. Jame augama. Juo gyvenama.
Jame gera būti ir kai saulė šviečia, ir kai lietūs lyja. Į jį gera grįžti visada, visomis popietėmis ir visais sekmadienio rytais.
TAIP, jis- TEATRAS.
 Teatrą savo antrais namais vadinu jau kelerius metus. Nes ten gera. Nes taip norisi. Nes ten visada pasitinka šiltos šypsenos ir nesumeluotas nuoširdumas. Nes ten yra menininkų oazė. Nes ten sklando įkvėpimas.

Anksčiau teatre savęs niekaip nemačiau. Ėjau į teatrą, lankiausi jame, bet nebuvo to, kas viliotų atgal į teatrą. Tiesiog buvau eilinė žiūrovė, kuriai teatras viso labo buvo tik poilsis. Nieku gyvu nebūčiau išvardinus nei Vaitkaus, nei Kudzmanaitės spektaklių, nebūčiau net pasakius, koks režisierius yra mano mėgstamiausias, o ką jau kalbėti apie aktorius. Negyvenau tuo. Ir net neįtariau, kad kažkada gyvensiu.

Iš besiilsinčios teatre žiūrovės daugiau nei prieš du metus tapau žmogumi, kuris teatre ne ilsisi, o semiasi įkvėpimo (kad naktį galėčiau išguldyti jį eiliukuose, chi ), peno sielai. Jei prieš du metus mieliau eidavau į komediją, dabar mieliau pasirenku dramą, kurioje gliaudomi be proto sunkūs žmonių likimai, gvildenami neįprastai liūdni gyvenimai, į tragedijas, kuriose dėl vienos mažos klaidelės sugriūva visas ramus gyvenimas ir žūsta net mažiausi vaikai. Būna žiūrovų, kurie iš tokių spektaklių išeina prislėgti, pasipiktinę ant režisieriaus, pikti, liūdni, o man tokie prasmės kupini spektakliai yra didžiausia atgaiva po darbo dienos. Ir kai spektakly miršta dvynukai, žinau, kad taip norima parodyti, kaip dėl mažų klaidų įvyksta didelės nelaimės, ir puikiai suprantu, kad šitame režisieriaus užmanyme yra labai daug prasmės. Dabar teatre įgaunu įkvėpimo ir polėkio rašyti, kuri, eiliuoti ir prozuoti.

Kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį iš jo stengiuosi paimti viską, kas įmanoma. Viską, ką jis gali duoti- spalvas, garsus, prasmingas frazes, režisieriaus užmanymus, įvairiausius perfomansus, nuoširdžius žvilgsnius, tikėjimą, viltį, meilę, laisvę. Ir nesvarbu su kuo teatre būni, kada, kurioje eilėje sėdi ir koks oras už teatro užvertų durų. Svarbiausia sugebėti iš teatro pasisemti nors dalelę to, ką jis mums, žiūrovams, siūlo. Paisemti ir ilgai nešiotis savyje arba atiduoti savo piešiniams, eilėraščiams, rašomoms knygoms. Kad buvimas teatre išliktų prasmingu ir tikru įkvėpimo šaltiniu bei kultūros dalimi, kuria galėtume didžiuotis.

Šią vasarą supratau, kad jau dvi savaites nesilankiau teatre, bet gyvenu juo taip stipriai, kaip tik įmanoma. Toks jausmas, kad kas dieną pažiūrėčiau po nuostabų spektaklį ir po to parašyčiau analizę. Po tokio gyvenimo savaitę antrą suvokiau, kad aš gi jau net gyvenu teatru! Jei anksčiau tik gyvendavau spektaklių laukimu, dabar jau gyvenu pačiu teatru. Žinot tą jausmą, kai gyveni kažkokiu veiksmu, paveikslo tapymu, renginio organizavimu, knygos rašymu ir taip beprotiškai tuo kaifuoji, kad jau nebematai savęs ateity be to tapymo, rašymo, organizavimo? Taip, dabar aš gyvenu būtent taip. Ir kuo toliau, tuo vis aiškiau matau save vaikštančią tais jaukiais koridoriukais ir buvimą toje jaukumo oazėje diena iš dienos. Jaučiuosi, chi, įsimylėjusi..teatrą!

Šiąnakt visas tris valandas buvimo teatre kaifavau tuo. Gyvenau vien tuo buvimu. Sėdėjau ten, žiūrėjau į tolį ir vien to užteko, kad dabar ir čia tyliai sau būčiau laiminga. Taip velniškai norėjosi, kad gi tas laikas prasitęstų dar ir dar, kad nesibaigtų naktis, kad tie žmonės neišeitų ir teatro durys neužsirakintų. Bet mano širdy jos bus atrakintos visą vasarą, visą gyvenimą.

Iš tiesų, dar labai norėjau parašyti, kad mes, žiūrovai, per dažnai nuvertiname aktorius manydami, kad jų darbas labai lengvas ir pavydėtinas. Aktoriai yra žmonės, kuriuos mes turėtume labai labai gerbti ir mylėti, nes tokie talentai, kurie mus nukeltų į kitą pasaulį sėdinčius žiūrovo kėdėje, yra verti aukso.
Ačiū Jums, mielieji, kad tikite tuo, ką darote, kad mylite savo darbą ir nevengiate padovanoti šypsenų! Už nuoširdų darbą ir atsidavimą teatrui Jums turėtų būti skiriamos Nobelio premijos. Jūs kažkam esate tik žmonės, o mums, žiūrovams- dalelė gyvenimo...
Aukso verti ir režisieriai visi iki vieno, ir visi visi teatrų darbuotojai. Be Jų dabar taip nemylėčiau gyventi. Ačiūūūū!


Teatro durys šį sezoną jau užsivėrė atostogoms, bet jei kas norėsite žiupsnelio teatro- kreipkitės, paskolinsiu. :)


Po TBN dar sunkiai beatsigaunanti, bet labai besišypsanti,
Meda.

2011 m. birželio 13 d., pirmadienis

Gyvenimas: geriausio nereikia laukti, geriausiu reikia gyventi

Kažkodėl dabar labai dažnai manęs klausia, kaip  man sekasi. Net neįsivaizduoju, kas tam turi įtakos, bet Aušra prieš kelias dienas man pasakė „Po 15metų tavęs niekas to nebeklaus, nes visi žinos, kaip tau sekasi“, kažkaip saldžiai ir skaniai nuskambėjo. : )
Jei atvirai, į šį klausimą prasidėjus sesijai, dar nė karto neatsakiau, kad blogai. Nuo pat pirmojo egzamino, supratau, kad abitūros egzaminai- viso labo mažytis išbandymas gyvenimo kely, kuris tikrai nėra toks baisus, koks atrodė anksčiau. Atsikeli paryčiui, atsisėdi bene paskutinį kartą į mokyklos suolą, parašai ir- vuolia! Užplūsta toks palengvėjimas ir taip gera pasidaro, jog visą save sudėjai į tuos dvidešimt lapų, kad atsakyti, jog sekasi blogai, neapsiverčia liežuvis. :)  Nepatikėsit, bet pradėjau laukti rytojaus paskutinio egzamino ir stojamųjų. Galvojau, visai smagiai išlaikysiu septynių stojamųjų 'sesiją', bet vakar stipriai susimažinau jų skaičių iki trijų. Dabar tik ir tegirdžiu „Tu visur spėji, spėsi ir čia!“. O dar ir savaitę atostogų tikrų turėsiu prieš konsultaciją. Su Živile juokavom, kad pasidalinsim Lietuvos teatrus. Man LNDT, jai- LNOBT. Iš tikrųjų labai labai laukiu pokyčių gyvenime, kurie ateina taip nelauktai ir netikėtai, kad kartais jau pradedu galvoti, jog mano dėdė Likimas labai pašėlęs dėdė. :)


Visą gyvenimą man patys geriausi dalykai nutikdavo tada, kai visai to nelaukdavau, tiesiog tekėdavau ten, kur nešdavo upė ir visai ničnieko nesitikėdavau. Nežinau nuo ko tai priklauso, bet tie nuostabūs dalykai, kurie man atnešė begalinę laimę, atėjo tik tai tada, kai tiesiog gyvenau. Gyvenau, o ne siekiau tos laimės.
Vakar sužinojau, kad pusę mėnesio keliausiu po Lietuvą, po miestus ir miestelius vardan gražesnės Lietuvos po dvidešimties metų. Sužinojus, kad vyks į šią misiją atranka, sakiau sau, kad manęs laukia išleistuvės, „Velnio akmuo“ ir aš negaliu vykti. Bet po to iššoko mintis ”Kada, jei ne dabar, kada dar, jei ne šįkart?“. nenurimau tol, kol gavau laišką, jog esu atrinkta ir dar su keturiais žmonėmis leisiuosi į kelionę po Lietuvą. Dar sunkiai tuo galiu patikėti! 2010metų pavasarį užrašiusi svajonių plakate „Noriu pirmiausia ne aplankyti tolimiausias šalis, o pamatyti savo šalį, apkeliauti  Lietuvos kaimus ir miestus“, pati dar tuo netikiu, kaip viskas pildosi. Praėjusią vasarą apkeliavau kone pusė Lietuvos su SA, o šiemet ir toliau tęsiu keliones po gimtąją šalį. O juk iš šios vasaros nesitikėjau absoliučiai nieko, tik jaudulio dėl egzaminų ir rezultatų laukimo. O va, net pačiai keista, kaip viskas gražiai susidėliojo, kaip nutinka gražiausi dalykai to net nesitikint. Kažkodėl įtariu, kad misijos metu dėl emocijų ir nuotykių gausos, rašysiu dienoraštį. Pažadu grįžus pasidalinti nuotykiais, sėkmėmis, emocijomis, išgyvenimais, viltimis ir neviltimis.

Praeitą savaitgalį Karolina mane pradžiugino įrašu blog'e apie mane. Kai perskaičiau, kaip mano kūryba įkvepia kurti kitus, kaip Ji džiaugiasi mano naujais eilėraščiais, kaip tiki, kad aš einu teisingu keliu, pamaniau, kad sapnuoju! Tiesą sakant, vis dažniau išgirstu pagyrimų savo kūrybai, rašymui, eilėraščiams ir kiekvieną kartą sunku patikėti, kad tai tikrų tikriausia realybė! O juk rašau net nesitikėdama sulaukti tokių nuostabių žodžių, rašau, nes kitaip sprogčiau. Galbūt todėl ir ateina tie gražūs dalykai? Labai labai dėkoju ir man labai gera žinoti, kad kažkam mano kūryba yra reikalinga ir net įkvepia rašyti kitus! Dalinuosi savo Draugės įrašu:
http://sypsokisgyvenimui.blogspot.com/2011/06/namuos-zidinys-virduly-arbata.html

O štai, prieš savaitę, visai visai netikėtau gavau laišką su pranešimu, kad su įrašu apie Ivanauskaitę, laimėjau jos naujo leidimo knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Buvau ir anksčiau dalyvavusi 15min konkursuose, bet nesėkmingai, todėl ir šįkart nesitikėjau nieko, jau net ir pamiršus buvau, kad dalyvauju konkurse. Tą popietę šypsena nuo veido jau nebedingo, o rytoj žadu važiuoti į redakciją atsiimti savo laimėjimo. :)  Pagaliau rytoj galėsiu skaityti viską, ką noriu, viską, kas įkvepia! Pabaigsiu „Kelionę į Šambalą“, tada imsiuos „Mano prarastosios žemės“, ir jau tuomet- laimėtosios „Miegančių drugelių tvirtovės“. Dabar kaip tik pagalvojau, kad į misiją po Lietuvą taip pat reiks įsimesti kokią knygiukštę. :)

O dar Jums niekad nepasakojau apie pažintis, kurios mane visą gyvenimą atakuoja nepasiruošusią ir to nelaukiančią, bet juk tame ir slypi žavumas! Juolab, kad visai netikėtai jau daugybę sykių teko susipažinti su tokiais žmonėmis, apie kuriuos tik pasvajodavau. Va, vakar netikėtai turėjau pokalbį su savo autoritetu, Lietuvos šviesuliu ir Žmogumi Nijole Oželyte. Šį rudenį dalyvavau renginyje, kuriame susipažinau su Zuoku, kuriuo labai žaviuosi dėl Jo idėjų, lyderiškumo, vedimo į priekį ir tikėjimo šalimi. Prašau, tik nesakykit dabar, kaaip Jis Jums nepatinka. :) Jei jau Jis manė įkvėpė Gyventi ir diena, kai Jis buvo mano mokykloje buvo viena iš tų dienų, kurios nesileidžia pamirštamos, tai man Jis Žmogus, kuriuo žavėtis verta.
Buvo daug tų pažinčių, daug gražių akimirkų išgyventa, daug gražių žodžių išgirsta, bet labiausiai paglosto širdį Aktorių šypsenos, nuoširdus bendravimas, rūpinimasis, rodos, kai visai to nesitiki! Sakiau, kai grįštu iš teatro, man ir transporto nereikia- iš tos laimės pati galėčiau parbėgti namo. Myliu tuos gražius pokalbius, kurių visai nelaukdavome, bet jie taip netikėtai įvykdavo sušildydami gyvenimą savaitei į priekį.


Todėl ir garsiai sakau, kad gražiausi dalykai ateina tik tada, kai jų visiškai nelaukiame ir nesitikime. Toks tas gyvenimas su dėde likimu ir teta pokštininke. :)



Beje, vasarą pradėjau jau diplomuota- šeštadienį gavau „Kito varianto“ diplomą! Rodos, metų pastangos, interviu ėmimas iš nerealiosios Monikos, benamio gaudymas, pokalbiai su teatrologais ir žurnalistais, namų darbų darymai nenuėjo veltui. :)


Atsisveikinu vasariškai, su kavos puodeliu rankoje ir nuostabiu oru!
Meda.


Ir dar- mano narkotikas-atradimas.

2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

išpildyk savo svajonę, gerai?

Dabar žinau, kad svajonių negalima žudyti, negalima jų suplėšyti it senų laiškų ir sudeginti lauže. NIEKU GYVU NEGALIMA.


Iš tiesų, liūdną matyti, kaip jaunas žmogus pasirenka banalų ir pramintą kelią vietoj to tako, galbūt apžėlusio, bet taip išsvajoto ir taip jam tinkamo. Ir labai gaila tų svajonių, kurios numetamos į kampą it šiukšlės, o juk vaikystėj dėl jų vaikai gyveno, tikėjo jomis, augo su tomis svajonėmis. Tai kodėl taip lengvai atsisakome TO, kas mums pusė gyvenimo atrodė be galo svarbu? To, apie ką nė diena nepraeidavo nepagalvojus? Kodėl bijote visiems garsiai ištarti „Čia- mano Svajonė ir aš eisiu Jos link“?

Noriu tikėti, jog Jūs suprasite, kad reikia sukilti. Sukilti už svajones.
Pati dabar išgyvenu sukilimą už savo svajonę. Tokia seną, jog maniau, kad ji tėra užgaida. Buvau ją nužudžius, sutrypus, palikus. Po kurio laiko ją prikėliau, bet teištariau „Kada nors tave įgyvendinsiu, dar palauk...“ Bet svajonės gi negali laukti Jūsų visą gyvenimą, joms reikia būti išpildytoms. Nesvarbu, ar tai gyvūno įsigijimas, apie kurį svajojai nuo dvejų metų, ar profesija, kurią buvai numetęs šalin, nors vaikystėj save matei būtent jos amplua...
Šiandien ryte supratau. Aš PRIVALAU pamėginti. Ne dėl to, kad visi nuolat kartoja, jog mane mato būtent toje svajonėje, ne dėl šiltų pokalbių ir tikėjimo manimi, o dėl to, kad tai- svajonė, kuriai jau arti dešimties metų ir negaliu nesišypsoti pagalvojus apie ją, negaliu ramiai eiti grindiniu, kai matau save išpildančią tą svajonę- savaime šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien padariau pirmąjį žingsnelį link svajonės įgyvendinimo. Žinau, kad bus velniškai sunku, žinau, kad galbūt skaudės ir garsiai keiksiuosi, žinau, kad reikalausiu iš savęs labai daug ir išsiugdysiu velniškai gerą valią, iš patarėjų imsiu viską, ką tik gali jie duoti, gal klupsiu ir vėl kelsiuosi, o gal suprasiu, kad tai ne man ir viską mesiu, bet žinau vieną- niekada nesigailėsiu, kad tai padariau, kad įgyvendinau vaikystės svajonę, kad pabandžiau eiti tuo keliu. Kad ir koks kalnuotas jis būtų.
Todėl šiandien ir prašau sukilti už svajones- nebijoti gyventi pildant jas ir jų nežudyti, neišmesti it šiukšlių.

Dabar pat pagalvokite, kokia yra didžiausia Jūsų svajonė ir paeikite vieną žingsnelį link jos, Galbūt labai mažą ir neužtikrintą, bet, prašau, paeikite.  
Ir niekada niekada nenustokite svajoti!




Meda.

2011 m. birželio 10 d., penktadienis

„Tebūnie naktis!“- savanoriaukime kartu!

Žinote tą jausmą, kai duodant prisipildo širdis???
Šį nuostabų rytą po trečiojo egzamino, noriu Jus, mano slaptų širdies kertelių išklausytojai ir įkvėpėjai, paskatinti duoti tam, kad prisipildytų ne rieškučios, o širdys- savanoriauti nuostabioje Vilniaus miesto šventėje „Tebūnie naktis!"
Naktį iš birželio 18d. į 19d. vyks nuostabiausia metų šventė, visą naktį žmones stebins bene šimtas reinginių, bus rodomi spektakliai, filmai, vyks įvairaus žanro  koncertai, Vilniaus centras aidės nuo praeivių juoko, balsų, triukšmo!
 „Kultūros savanoriai“ vienija žmones, savanoriaujančius įvairiuose kultūros renginiuose ir šiemet, kaip ir ankstesniais metais, renka savanorius šiai nuostabiai šventei!

Mainais už savanorystę gausite:
  • daaaaaaug įspūdžių, kurie dar ilgai ilgai nesileis būti pamirštami
  • didelį ir spalvotą nuotykį, kurį po kokių 60-ties metų sėdėdami supamąjame krėsle pasakosite savo anūkams. 
  • daaaaugybę naujų pažinčių, nes būtent tokių renginių metu ir suranda žmogus žmogų. Kiek pamenu, visada ateidavome dviese-tryse, o šventės įkaršty jau mūsų būdavo kone virš dešimt :) Per praėjusią „Tebūnie naktis“ frazę „Mano vardas Meda, malonu susipažinti“ ištariau kokį tūkstantį kartų. 
  • nuostabiai gerai praleistą laiką, po kurio net nemiegojus visą naktį nesinorės miegoti! 
  • visą kalną praeivių klausimų, į kuriuos atsakę, jausitės tarytum devintame danguje, nes žmonės Jus apdovanos šiltomis šypsenomis ir nuoširdžiai sakys „Ačiū“
  • tą fantastišką jausmą, kurį jaučiant norisi klykti „Taip, ir aš esu viso šito stebuklo dalis!“
  • susirgsite/užsikrėsite nepagydoma (prieš sesiją bandžiau išsigydyti kokiai savaitei- TIKRAI nepagydoma), bet labai smagia ir linksma liga- savanoryste
  • padėsite mažą pamatėlį savo ateičiai, juk žinote- nuo pirmosios savanorystės ir prasideda Tai, ką galėtume pavadinti NEREALIU GYVENIMU
  • galbūt net pamatysite organizavimo „virtuvę“
  • įgysite komunikabilumo, darbo komandoje įgūdžių

Vis dar nemanai, kad verta savanoriauti? Tai, ką Tu šiame tinklarašty veiki? Eik miegoti. :)

Įkalbėjau?Tuomet pasirink, kur nori savanoriauti, užpildyk registracijos formą (ji apačioje) ir susitinkame renginy.

http://kulturossavanoriai.lt/?p=1651    -ČIA rasite viską, ko reikia tam, kad su ryškiai geltona liemene galėtumėte savanoriauti nuostabioje nakties šventėje.


Skaitytojau, blogeri, komentuotojau, TU esi reikalingas, todėl nebūk abejingas. :)


Linkėjimai ir pasimatysim šventėje,
Meda.