o kaip elgeisi, kai tavimi tikėjo dešimtys, šimtai?

Dabar jau žinau, kad pagiriamieji žodžiai ir kitų tikėjimas mumis yra svarbūs iki skausmo. Tik nesakyk, kad tau nepatinka, kai giria, kai tavimi didžiuojasi ir tave dievina. Vis tiek nepatikėsiu.

Anksčiau maniau, jog tam, kad eičiau į priekį, tereikia bičiulių šypsenų ir kelių žmonių tikėjimo, kad einu gera kryptimi. Tik taip dažnai pati savimi suabejodavau- o gal čia ne mano kelias, gal veikdama tai nieko nepasieksiu? Nuolat savo darbais būdavau nepatenkinta ir visiems iki pasiutimo kartojau 'Jei mano kūriniai man atrodytų tobuli- nebeturėčiau, kur tobulėti'. Man, dar tuometinei dešimtokei, apie aktorystę taip pasakė viena aktorė, kai ėmiau iš jos interviu lietuvių kalbos pamokai. Dabar jau manau, kad kūrėjui jo darbai gali atrodyti ir visiškai tobuli, bet tai visai nereiškia, kad jis nebeturi kurti, rašyti, tapyti ar mėginti atrasti kažką naujo.

Pastaruoju metu gaunu vis daugiau laiškų su padėkomis. Kaskart labai aiškiai suvokiu, ką jaučia aktoriai, gavę panašius laiškus iš manęs. Turiu prisipažinti, kai pirmą sykį išgirdau, kad visai nepažįstami žmonės žavisi mano mąstymu, baisiai sutrikau. Įsivaizduojat, visą laiką gyvenau ramiai, eidama nuosekliai link to, kas taip žavi, kas rytą gerdavau tą pačią kavą, o vakarais- arbatą, o vieną dieną išgirstu "Norėčiau būti tokia energinga ir kūrybinga kaip tu". Norėjosi ir verkti iš laimės, ir galvoti, ką darysiu toliau, kaip elgsiuosi, kaip gyvensiu? Žinojau tik vieną- dabar esu be proto laiminga (ir ligšiol esu ).

Visą gyvenimą turėjau tokį keistą įprotį. Vos tik kam pasakius komplimentą, klausdavau "Kodėl?". Dabar bene kasdien girdėdama gražius žodžius, išmečiau iš savo gyvenimo šį klausimą. Nebeieškau priežasčių ir nebegalvoju, kada šis gėris baigsis. Dabar žinau, kad kūrybai paskatinimas žodžiu ir kitų žmonių tikėjimas tavimi yra laaabai reikalingi. Ir nežinau ar čia sutapimas, ar man palankių įvykių grandinėlė, bet vakar rašydama kas savaitinį laikraštuką, supratau, KAIP aš tuo mėgaujuosi ir kaip man tai patinka. Dabar jaučiuosi 500% savo vietoje ir žinau, jog prie to labai žymiai prisidėjo 'Žaviuosi tavimi", "Rašyk, tai- tavo kelias" ir "Nenustok taip mąstyti". Ir kai išsiuntusi tik ką sukurtą eilėraštį keliems draugams, gaunu žinutę "Ypatinga", suprantu, kad iš šių beveik devyniolikos gyvenimo metų esu paėmusi viską, ką tik buvo galima paimti ir kad niekada nebeabejosiu tuo, ką darau.

Ir vis dar norisi paklausti- o ką Tu darei, kai Tavimi tikėjo ir sekė dešimtys, šimtai? Pasidalink. Man rūpi. 


O šiandien dar noriu Jums parodyti šios popietės atradimą.
Visai netyčia užtikau 2007m. Tautės Bernodaitės straipsnį apie tai, kaip reikia girti aktorius.
Štai Jums nuotrupos:

Nebeištvėriau ir kviečiu visus sukilti. Pirmasis sakinys ne tik siekia „paimti skaitytoją“, bet nepompastiškai tiksliai nurodo, ko iš mūsų tikiuosi. 

Kaip atrodys sukilimas? Mes, žiūrovai (tinka irgi skaitytojams, klausytojams, teatro mylėtojams), nebetylėsime. Nebekišime savo komplimentų į kojines, tų kojinių į sliekų dėžutes, tų dėžučių į žemę. Dažniausiai į kapinių žemę. Nebežiūrėsime į savo pagiriamuosius žodžius kaip nenusipelnomą lobį, kuris jau toooks vertingas, kad neduokdie bus išgirstas ne vien tavo paties. Atrodo, kad dabar pagyrus kūrėją, nebelieka nieko kito, kaip tik išraudonuoti tiek, kad ant padų amžiams atsirastų strazdanų. Pagyrus jį – jau tik sprukti kuo toliau ir kad tik niekur jūsų akys nebesusitiktų, – juk pamatė tave visą nuogą. Jautrios sielos menininkų, bet dar jautresnės jų vertintojų. 

Bandykime įsivaizduoti, kaip atrodo komplimento gimimo ir nuslėpimo aktas. Sakykime, mane sukrečia jauno režisieriaus Fredo Paparčio spektaklis. Primena, kodėl vaikštau į teatrą, ką gaunu iš jo, ir tiesiog išvaduoja rymojusius jausmus. Po savaitės pamatau režisierių kavinėje vieną geriantį kakavą. Jis mane pastebi ir žvilgsniu bendramintiškai šypteli. O dangūs-pragarai! – pamanau, svajose jau prieš šimtą metų nuskridusi prie tolimiausio jo staliuko. Koks džiaugsmas, jaudulys, myliu myliu. Deja, jūsų garsūs apmąstymai jam būtini kaip skaitančiam kurmiui šviesa. Režisierius tą vakarą prisigers, galvodamas kad jo niekas nemyli, gers, nes nežino, kad yra mylimas.

Nesvarbu, kad parašiau „jauno režisieriaus“. Nes visiškai nesvarbu, koks kūrėjo bagažas, kiek prigirtas žmogus iki jūsų, nes kiekvieną akimirką pasaulis gimsta iš naujo. Galime rinktis, ar norime prie tos gimties prisidėti. Ar gali būti, kad manote, kad ne jums skirta ištarti „aš verkiau per Jūsų spektaklį“ užtikus kur nors, pavyzdžiui tokius „grandus“ kaip Tuminą, Nekrošių ar kitus tris? Betgi būtent jums! Beje, kritikai, kaip esu skaičiusi, nebeturi tokios mados po spektaklio užbėgti į užkulisius.

.Pasakyti „Tu genijus“ ar „Myliu tave“ – lygiai tiek reikšmingai „baisu“ kaip „Labai sušlapau kojas“ arba „Norėčiau ramunėlių arbatos“.

Norėdama leisti Jurgai Ivanauskaitei ilsėtis tikroje ramybėje, tik vieną blyksnį dar jums atiduodu. Šios moters atveju man neteko graužtis, kad rašytoja liks nesužinojusi, kokia man buvusi svarbi jos kūryba. Kartą po seanso, skirto Emiro Kusturicos filmams, susigaudžiau, kad mano Paauglystės Rašytoja visai šalia manęs. Kol ji nenuėjo, pribėgau ir pilnavertiškai pasakiau „Ačiū už Jūsų knygas“. Tik dabar supratau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai mačiau šią moterį „gyvai“. Ačiū sau, pasinaudojau.

 Profesionalius kritikus kviečiu po pasirodymų nepasipuikuoti ir užlėkus į užkulisius burbtelėti kad ir „Šiandien – stipriai čia“, šiaip stebėtojus – sutikus mylimą kūrėją, perkantį pieną, išlieti jam meilę. Sutikus gatvėje, šūktelėti „Jūsų antros dalies trečio veiksmo penktas sakinys – pritrenkiantis!“.

Nesibauginkite, kad pavirsime cukruotais avinėliais, nes „Pažymiai rašomi už tai, kiek padarei klaidų, o ne už tai, kiek atlikta teisingai“, kaip sakė viena psichologė, tad ir kritikos užteks per amžius. 

Skaitydama sau padėkojau, kad niekada negailiu gerų žodžių tiek aktoriams, tiek rašytojams, tiek kitiems keliems, kurie žavi, nuo kurių eina šiurpuliukai per nugarą, kurie vertį TŲ gerų žodžių ir pagyrimų. 

Tik man vis atrodo, kad su savo "Jūs šiandien vaidinot nuostabiai'" pernelyg įkyriu, nes, prisipažinsiu, kartais taip žaviuosi, kad kas minutę galiu kartoti, kaip viskas buvo nuostabu.
Bet tikiu, kad kiekvieną žmogų, kurį aš pagiriu, tie mano žodžiai paskatina eiti pirmyn ir parodo, kad jis yra savo vietoje, ir būti scenoje ar knygos puslapyje lemta ne kažkam kitam, o būtent Jam. Taip, kaip tai puikiai parodo man Jūsų žodžiai.

P.S. Ir visgi, jei sutiksite kokioje "Post Scriptum" aktorių, kuriuo be galo žavitės- ne sėskite kuo toliau nuo jo stalelio, o prieikite ir pasakykite, kad Jį mylite.

Skanių pietų,
Meda. :)