Tamsioj tyloj prisiminkime Jurgą Ivanauskaitę

Prirašyti juodraščiai, katė našlaitėlė.. Ką jie veiks be manęs? Ką galėčiau po savęs palikti? Ką glostytų svetimos rankos? Kai jau manęs nebus. Nebebus visai...

Iš tiesų labai liūdna (taip, nebebijau šio žodžio rašyti! ), kad talentingiausius žmones atrandame tik po mirties.
Prieš dvejus metus atradau Saulių Mykolaitį, visai neseniai stipriai, pernelyg stipriai atradau Rūtą Staliliūnaitę, tuomet taaaip gailėjausi, kad manęs dar mažos niekas nenutempė į Kauno teatrus išvysti jos vaidybos, ir Vytautą Kernagį su "Dainavom- kas ką mokėjo, tylėjom- kaip kam reikėjo" tik po mirties atradau. O dabar dar vienas atradimas- Jurga Ivanauskaitė. Žavėjausi ja jau seniai, pernelyg seniai, kad manęs nebūtų palietusi jos mirtis, bet dievinti tai, ką ji darė, kuo gyveno ir ką rašė pradėjau tik šį mėnesį. Kai į rankas pateko "Viršvalandžiai", kai dar sykį pažiūrėjau (jau, spėju, kokį šeštą kartą) "Šokį dykumoje", kai atradau jos seserį ir mielą Užupio kiemelį su kate Lūšimi, kuris pavadintas Jurgos Ivanauskaitės skvereliu.

Mano likimas mėgsta pokštauti gruodį. Būtent gruodžio septintosios ryte sužinojau, kad sergu sarkoma, o vakare- kad gavau nacionalinę premiją. Tąkart priėjau prie lango ir sušnibždėjau, nors norėjosi išrėkti, "Šitaip nežaidžiam". Aišku, niekas neatsiliepė.

Būdama dvylikos metų namie radau Jurgos "Mėnulio vaikus". Perskaičiusi 10 puslapių pagalvojau: "Na, jau neee, niekas manęs neprivers skaityti apie moterį, besimaudančią kraujo vonioje!". Man atrodė, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje kraujo ir blogio neturėtų būti, todėl įnirtusi skaičiau tik tai, kas man atodė gražu ir prasminga.
ir tik besimokydama jau kokioje 9 klasėje, drįsau dar sykį į rankas paimti "Menulio vaikus". Surijau, suvalgiau kaip nuostabų reginį akimis sukremtu. Tada ir ta kraujo vonia nebekėlė jokių neigiamų jausmų, ir keiksmažodžiai buvo laiku bei vietoj, ir gal kiek nevaikiškas turinys man pasirodė gražus ir vertas dėmesio. Padėjau pliusą ir turbūt pirmą sykį pagalvojau apie rašytojos karjerą.
Po metų perskaičiau "Ragana ir lietus", mat kažkuriai draugei ji labai patiko. Taip, likau ir aš sužavėta. Bet filmas "Nuodėmės užkalbėjimas" man nepatiko. Per daug drastiškumo ir subtilybių, o aš dievinu minimalizmą.

Tyla. Tegirdėjau skambančius vėjyje savo auskarus. O mintyse kartojau "Rabi, Rabi!" lyg jokio kito vardo žinojus nebūčiau. Jie žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Tada jis tarė: "Tie, kurie esate be nuodėmės, meskite į ją akmenį pirmi". Tyla. 

Praėjusią vasarą penketą kartų žiūrėjau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę- "Šokis dykumoje", tada supratau, kokios neeilinės asmenybės mes prieš ketverius metus netekome.
Tada ir "Agnijos magiją" suvalgiau. (Karolina, pažadu pagaliau tau ją grąžinti!) Su pasimėgavimu, šypsena ir suvokimu, kad tai- tikrai ne paskutinė Ivanauskaitės knyga, kuri atsidurė mano rankose.
Ir tik šią gegužę gavau taip išsvajotus "Viršvalandžius", tiek išmelstus, tiek mintyse kartotus filmo žodžius pagaliau radau surašytus juodu ant balto. Sužavėjo kiekviena eilutė, ech, ka jūs, kiekviena raidė. Skaičiau naktį, ryte, valgydama, gerdama kavą. ir vis įsižiebus knygoje optimizmo gaidelei, patikėdavau ir aš, kad Jurga pasveiks, pagis, bet vis sustabdydavo mintis "Juk jos jau nebėra...". Velnias, kaip nemylėjau tos minties. Ji mane varstė kiaurai išilgai visą laiką, kai skaičiau tą nuostabybę. "Viršvalandžiai" man atvėrė duris ir akis, pamačiau, kokie optimistiški būna žmonės net mirties patale ir su kokia meile jie žiūri į gyvenimą. Net gėda pačiai pasidarė, kad dažnai optimizmo pritrūkstu. Bet iš knygos išmokau - niekada neprarask vilties, niekada! Ir kai skaitai, kaip Ivanauskaitė mylėjo kiekvieną daiktą negalėdama net pajudinti kojos, truputį pasidaro negera, kad nepastebiu viso to būdama sveika.Bet dabar žinau, kad laimingas žmogus gali būti net tada, kai jam liko gyventi vos savaitė ar dvi.

Mano draugai tiki, kad dar įvyks stebuklas. Bet stebuklas jau įvyko! Aš atradau Dievą ir jo buvimą šalia, aš patyriau tiek gražių akimirkų. Dabar manau, kad tariami sveikieji yra didesni ligoniai už mane. Už tai, ką patyriau per šiuos metus, mainais sumokėjau gyvybe ir gyvenimu. Noriu tikėti, kad kiti už tai moka ne tokia didele kaina.

Dabar skaitau "Kelionę į Šambalą". Šiek tiek kitokia knyga nei mano prieš tai skaitytos. Apie budizmą ir Šambalos paieškas. Tiesą sakant, būtent Jurgos dėka labai susidomėjau budizmu ir Tibetu. Pažadėjau sau- kada nors, kai kris pageltę lapai, tenai nuvažiuosiu.
Šiandien sužinojau, kad Užupy įrengtas Jurgos Ivanauskaitės skveras su didžiule katės skulptūra. O tiek kartų pro ten ėjau, tiek sykių praleidau galimybę pabūti oazėje ir prisiminti šią rašytoją. Bet primiausia man ji žmogus. Žmogus, kuriam rūpėjo kiti žmonės, kuriam taip ir neištariau "Ačiū!".
Ir kai filme mačiau jos seserį Radvilę, susidomėjau ir ja. Šiandien ją atradau, Radvilė- mokslo žmogus. Ir truputį nustebino jos nuotrauka, kurioje jau aiškiai matyti ne tik branda, bet ir skaudi patirtis- įkritę vokai, gilūs paakiai.. Tą akimirką pagalvojau "Ech, kaip žmones keičia artimųjų netektys...".O dar perskaičiau, kaip ji gimdydama žūtbūt norėjo perskaityti jau mirusios Jurgos paskutinę knygą (taip taip, mano pamiltus "Viršvalandžius") Norėjau prieiti ir apkabinti pasakius, kad Jurga mūsų širdyse dar gyva, ji nemirė, jos knygos dar kalba!

Keturios kelionės buvo it konferencijos, atradimai. Penktąjį kartą ten nuvykusi tenoriu pasėdėti ant Loasės kranto ir išgerti Čepačio. Nieko nemąstyti, nieko nesakyti, tik Būti. Taip, Būti. Susilieti su dykuma, per kurią keliavau ir pajusti palengvėjimą sunkų kaip Kailašo kalnas.                                                                                 

Ir nors Jurgą Ivanauskaitę atradau jau po jos mirties, bet vis tiek tikiu ir žinau, kad ji gyva tiek mano, tiek Jūsų širdyse. Plaka jos knygų raidės kartu su širdies plakimu. Ilsisi skaitydami rankraščius skverely Jos nepasakyti žodžiai. Kvėpuoja dar pamažu jos ilgesingos svajonės. Juntame kartu su ja Tikėjimą. Uodžiame daiktų grožį ir kiekvienos akimirkos prasmę bei nuostabumą. 


Moralas šiai dienai: mylėkime žmones tokius, kokie jie yra tol, kol jų netekome. O jei jau nespėjome pamilti, tai bent gražiuoju paminėkime ir su užsidegimu knygas skaitykime. Skaitykime ir dekime ta ugnele, kuria degė Jurgos Ivanauskaitės, mūsų literatūros paukštės, akys.
(juodai paryškintomis raidėmis parašytos netikslios citatos iš filmo "Šokis dykumoje")

Ramios nakties.
M.