Per dieną po du - tris filmus. Kino iliuzija paleidžia trumpam - perėjimui iš vienos kino salės į kitą, budėjimams infocentriuke ar miegui. Čia laikas skaičiuojamas ne valandomis, o seansais.
Šiemet Vilniuje kovo 15- 29 dienomis Vilnius gyveno ir kvėpavo kinu - kiekvienas alsavimas, kiekvienas įkvėpimas prasidėdavo ir pasibaigdavo žodžiu KINAS. O klausimas „Kokį filmą galėtum parekomenduoti?“ skambėjo tokiu pat dažnumu kaip „Kaip sekasi?“
Taip, tai tik ką pasibaigęs festivalis KINO PAVASARIS.
Šiemet man pavyko prisijungti prie šio festivalio šeimos, padėti organizatoriams įgyvendinti festivalio idėjas ir pačiai gyventi kinu.
Niekad nemaniau, kad savanoriaudama kino festivalyje galiu gauti tiek daug - įspūdžių, pažinčių, šeimos begalinį jausmą ir suvokimą, kad esi viso to dalelė, o kur dar filmų dešimtys, kuriuos pamačiau festivalio metu.
Buvau paskirta savanoriauti Vingyje, kur vyko visas didysis vyksmas, veiksmas, čia - festivalio centras.
O tada ir prasidėjo - visos minutės, valandos, kiekviena sekundė skirta kinui, festivaliui ir net nebūdama Vingyje save pagaudavau galvojančią apie „Kino pavasarį“. Į šalį atidėjau viską - teatrą, mokslus, darbus, straipsnius, susitikimus, visa atsidaviau tik kinui. Kiekvieną šiokiadienį po paskaitų - tiesiai į kino teatrą, o iš jo namo - vidurnaktį, savaitgaliai bene tokie patys, tik juos kinas okupuodavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Žodį KINAS per minutę ištardavau apie dešimtį kartų, o kai paklausdavo, kur gyvenu, nejučia norėdavau sakyti „Vingyje“...
Visas dvi savaites eidama Vingio koridoriumi iš savanorių girdėdavau tokius šiltus „Labas!“ lyg būtume pažįstami jau dešimtį metų, o nuolat sekęs iš paskos bendrumo ir šeimos jausmas nepaleido nė minutei. Kas kartą įeidama į Vingį pasijusdavau lyg tikrai įėjusi į namus, o išeidama, kad ir kaip būdavau pavargusi, pasijusdavau lyg palikdama dalelytę savęs.
Budėjimai infocentre ir prie titruotojo, akreditacijų skaičiavimai ir balsavimo lapelių dalyba bei surinkimai - atrodo, tokie paprasti darbeliai, nesuteikiantys nei stiprybės, nei šypsenų. Bet dirbant KINO PAVASARIO metu, priešaky turint nuostabią svanorių komandą, kuri, žinai, padės, kad ir kas nutiktų, kiekvienas toks darbelis atnešdavo ir šypsenų, ir energijos, ir net naujų pažinčių su kino teatro lankytojais.
Ir nors pasibaigus festivaliui, jaučiausi išsunkta iki paskutinio siūlelio, tenorėjau tik daug ilsėtis ir gerti kavą iš lėto, ko per festivalį rytais niekad nespėdavau padaryti - prabėgus savaitei po festivalio jau noriu grįžti į Vingį, i kino sales, į savanorių apsuptį! Pasiilgau visko - Vingio, kambariuko tarp 3 ir 4 salių, akreditacijų, infocentro, kavos iš Dolce Gusto bei laimingos valandos, kuomet ji buvo dalijama nemokamai, titruotojų, kurie visi mieli iki susilydimo, savanorių, filmų, KP liemenių, reklamų prieš filmus, naujų pažinčių, bendrumo jausmo bei suvokimo, kad esi jau toks pavargęs, jog vos pavelki kojas....
Po 2 savaičių, kurios buvo mane nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų užvaldžiusios kinu, grįžau į teatrą lyg metus nebuvusi ir ištariau įėjusi į Fojė „Kaip gera grįžti namo...“
Ačiū, „Kino pavasari“, už 14dienų begalinio ritmo vardan kino, naujas pažintis, veidus, filmus, patirtis, įgytus įgūdžius, suvokimą, kad kinas gydo ir už tai, jog išvarginai, bet mainais už tai tiek daug davei...
