vasaros universitetas

Myliu spalvotas dienas. Viena raudona, kita - žalia. Iš ryto džiaugsmas, vakarop - liūdesys, naktį - euforija. Katė, romanai, suverti karoliukai, ataušusi kava.

Mano vasara!

Ji atėjusi ilgai dar žiūrėjo į tolį, vaivorykštes, lietų. Ilgai dar nenorėjo patikėti, kad pagaliau kova laimėta jos naudai. Juk tiek grumtasi, kovota, puoselėta vilčių...
Į kambarį įžengė išsiblaškiusi mergina. Atrodė, lyg kažko ieškotų, blaškytųsi, nerastų. Pamačiusi ją nusišypsojo, iš pradžių vos matomai. Matyt, negalėjo patikėti, kad štai ji, pagaliau čia, pagaliau išlaukė, nugalėjo, atėjo! Rodos, pamiršo viską, kas prieš tai nedavė ramybės, tik - žiūrėjo, juokėsi, linksėjo galva, žaidė su garbanomis, kurios vos vos švelniai lietė pečius. Galiausiai pribėgusi stipriai ją apglėbė ir ilgai glostė nugarą, plaukus, stipriai apkabinusi laikė savo vėjavaikiškam glėby - it ruduo žiemą. Visas kambarys prisipildė kažkokio magiško jaukumo it po prisipažinimo meilei - trumpam pasislėpė rytų vėjas, o oras pakvipo levandomis. Gera. Visam pasauly prasigiedrijo debesys, užplieskė karšta saulė, ataidėjo gėris. O dvi būtybės negalėjo atsidžiaugti, kad pagaliau surado viena kitą. Meda pagaliau surado vasarą.

 Atėjus taip ilgai lauktoms (labai labai) atostogoms, dvi paras mokiausi tarti sakinį „Man atostogos“. Sunkiai tikėjau, kad man nebereikia NIEKUR lėkti, nebėra JOKIŲ egzaminų, kad nebeprivalau gyventi ritmu mokslai - mokslai, galų galiausiai, kad VISKAS jau praeity ir mano vasara vasara vasara atėjo!

Dabar daug mokausi. Toleruoti. Nerėžti tiesos į akis. Nepasimesti (tiek miško, tiek gyvenimo labirintuose). Būti. Dirbti. Gyventi. Ateiti laiku, išeiti laiku, atsikelti laiku, viską suspėti laiku. Rašyti. Galvoti. Ilsėtis ir kartu daug dirbti bei siekti. Groti pianinu. Nebūti, kuomet manęs nenori ir nebūti, kuomet nori ne manęs, o to, ką aš galiu duoti. Piešti. Kalbėti prancūziškai. Teisingai aptarnauti klientus (net jei kartais tai atrodo visai beviltiška). Išgyventi. Iš gyvenimo pasiimti maximumą. Keliauti. Skaičiuoti laiką. Daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavau. Mėginti, nes juk vis tiek neturiu ko prarasti. Šukuoti katės kailį 6h ryto (mieguistai, tačiau su didele meile). Juoktis. Vasaroti. Dainuoti. Suprasti. Bendrauti kurianti ir ieškant. Ir vėl dirbti. Kurti. Tikėti. Šypsotis. Būti laiminga. Verti karoliukus (iš jų vėliau gims gražūs medžiai). Skaityti. Kalbėti ir tylėti.

Mokausi visko tiek daug ir kartu mažai. Pasibaigus pirmąjam kursui, taip buvau įpratus kiekvieną dieną įdėti į save bent dalelytę žinių, jog tai nustoti daryti tapo taip pat neįmanoma, kaip man nustoti gerti kavą, todėl savęs paklausiau „Nori stovėti vietoje ar eiti pirmyn?“. Savaitę prastovėjusi vietoje, supratau, kad degraduoju. Išėjau į miestą ir pradėjau „gerti“ į save viską bei stebėti - kaip harmoningai šlama lapai, kaip mama nušluosto vaiko lūpų kamputį, kuomet ant jo pasilieka ledų dėmelė, kaip kaifuoja subrendęs vyras žingsniuodamas karštu asfaltu ir klausydamasis muzikos iš mp3, kaip ramiai močiūtė dar visai mažai anūkei aiškina, kad šiukštu per raudoną eiti negalima, kaip žmonės jaukiai bendrauja eidami pagrindine centro gatve ir kaip prisėda pabūti ramybėj po 8h darbo dienos - visko aplink mus ir mumyse tiek daug, tiek daug dar yra ko išmokti!..

Todėl einu ir mokausi. Gyvenimas nuvedė į tokius kelius, kokiuose niekad nemaniau atsidursianti. Pasirinkimų turėjau mažai - arba likti čia pat, kur esu, arba leistis nežinomais keliais (vien žinojimas, kad tame kely patirsiu daug naujo, mane stumte stume eiti nežinomojo link). Gyvenimo studijose kur kas daugiau namų darbų nei universtiteto, tačiau dabar, praėjus dviems savaitėms po mano pasirinkimo, jaučiuosi tiek pilna visko, o rimtas darbas dar tik prieš akis, todėl džiaugdamasi sau linkiu paimti iš gyvenimo studijų viską viską, kas tik tilps mano kišenėse. Esu pasiryžusi išmokti dar labai daug, kiekvieną dieną ši vasara mane lepina ir stebina nuvesdama į tokią sritį, kurioje dar nebuvojau, šitaip leisdama įgyti dar daugiau patirties, žinių, minčių, suopračio gyventi ir noro veikti. Mano vasara...Begalinis ačiū!



Vasarą net oras spalvingesnis. Net šiluma kvepia šviežiai raikyta duona ir vaikyste, o trumpam į svečius užėjęs vėjas - šiltu atšiaurumu, kuris moko gyventi.
Gyvenkime spalvotai, mylėkime spalvotai, būkime spalvotai,

M. P.

pamoka nr. ****- pasakyti sau „STOP“

Galėčiau pražiūrėti visą sekmadienį. Visą rytą, arbatos puodelį ir dar sutemas. Į einančius žmones. Ir kiekvienam - po istoriją. Subtilią, su cigarečių dūmais, karčia kava, drugeliais. Prabėgančias kates. Garsiai kiekvieną šaukčiau išgalvotu vardu. Ir, šventas naivume, jos visos atsilieptų...



Pamėgau į klausimą „Kaip sekasi?“ atsakyti nejaukia (o gal- kaip tik jaukia?) tyla. Nes nežinau. Atrodo, tik aštuntoji vasaros diena, o man - vasara spėjo ir prasidėti, ir pasibaigti, ir vėl prasidėti. Visko tiek daug, bet, kas žaviausia, tos vasaros besaikiai lėkimai sugrąžino man namų švelnią tylą ir, kas svarbiausia, atrinko žmones ir vertybes.

Nuo pat Gatvės muzikos dienos, kuomet buvo tiek daug visko (ir prasmės, ir ilgų pokalbių, ir kavos, tikrumo, netikėtų susitikimų) tylomis savy pajaučiau, kad turiu pasakyti viskam didelį stambų „STOP“. Ir kūrybai, ir teatrui, ir savanorystei, ir žmonėms, kurie it žvakės, mano gyvenime sudeginantys aistrą, pomėgius, net nesveiką polinkį nuolat visur ir visada rizikuoti. Ir pasakiau, parodžiau didelį raudoną ženklą.

Nuovargis. Jaučiau, jog kada nors susidursiu. Nuojauta, neapvylei ir šįkart. Nuovargis viskam. Absoliučiai. Rytiniam kavos puodeliui. Darbui. Repeticijoms. Net prisiversti nueiti į renginį pasidarė košmariškai sunku. Svarbiausia, jog aklai tikėjau, kad po 10h miego tai praeis. Vėl, šventas naivume, kaip metų metais bėgant, lekiant, skubant, dalyvaujant visur, kur tik įmanoma, ir niekad neišsimiegant (nes gi naktį kuri..), įmanoma susikaupusį nuovargį užglaistyt pusės paros miiegu? Nė velnio.
Dvi savaites gyvenusi tik mokslais ir maršrutu kolegija - namai, Kristinos paraginta nuėjau į KV gimtadienį. Nemoku apsakyti to jausmo! Kai aplink tave - žmonės ir tu bendrauji iki malonaus galvos svaigimo, bendrauji, nes taip be proto gera po raminančios namų tylos, kolegijos šurmulio, repeticijų ir mokslų tiesiog būti ir bendrauti! Priėjus pasakyti „labas“ ir apkabinti, kalbėtis apie bet ką (net apie debesų mėlį ir plaukų ilgį), šokinėti iš džiaugsmo, nes kitaip tiesiog negali. Nebesulaikai savęs nuo to džiugaus suvokimo, jog gi bendravimas, tiesiog paprasčiausias buvimas šalia, nuo nieko nebėgant - ir yra pats geriausias poilsis...

Pradėjus gyventi sesijos ritmu, pradėjau gaudyti mokslo žiburėlius iš visos širdies. Pradedant nuoširdžiu fotografavimu (fotosesijos teatre, lauke, namie, balkone, mieste...), baigiant sąžiningu politikos konspektų mokymusi. Nuo ryto lig vakaro - mokslai. Taip, pavasario sesija, rodai ragučius, betgi iki šiltos ramybės ir vasaros atostogų - jau visai nedaug...

Tas ženklas „STOP“. Iš pirmo žvilgsnio, jis tiek daug iš manęs atimė - kelias savaites nuostabaus laiko, galimybių, kurios nebepasikartos, susitikimų, pažinčių, atradimų, bet pamokančiai ir skausmingai parodė - turiu save riboti, nesileisti į nuotykius, tačiau - kavos puodeliui su tikru draugu laiko mano dienotvarkėj turi atsirasti net jei ir laukia trys dešimtys nepadarytų darbų darbelių.

Dabar jaučiuosi šiek tiek pavargusi (nuo sesijos, mokymosi, sudužusių abejonių ir ištremtos nevilties), nes net ir 15val miegas nepadėjo, tačiau gavau tvirtą pamoką - atsirinkti žmones, vertybes, pomėgius. Nepulti bet kur ir bet kada ir nebijoti kartais sau pasakyti „STOP“. Dabar jau pamažu grįžtu į save, bet tokia, kokia buvau - visur bėganti, visko norinti, lekianti - nnebebūsiu. Nes juk kartais garsiai užtrenktos durys absoliučiai viskam daug skaudesniu aidu suskamba nei pašėlęs ritmas ir skubėjimas iki apsvaigimo...


Ilgai dar kursiu istorijas. Katėms Auksaspalviams šunims. Stebėsiu, gersiu rytinį kavos puodelį ir tvirtai žinosiu, jog einu gyvenimo keliu tvirtai (taip, nebebėgu) ir tylomis ramins žinojimas - galiu bet kurią sekundę savo žingsnį sustabdyti, nes pasakyti sau „STOP“ - retkarčiais it gydanti arbata.

Sidabrinės gervės'12 arba naktinis pasiplasnojimas sidarbriniais sparnais

„Einam į Sidabrines gerves?“ - prieš kelias savaites kažkaip visai kaip sapne paklausė Lolita.

Būti tarp žmonių, kurie visa širdimi kinui ir kine, režsiuoja, prodiusuoja, vaidina, filmuoja!Susidaužti taure martinio už kiną ir jo gyvavimą su žmonėmis, kurie pluša kiauras paras dėl tų kelių valandų filmo. Pasveikinti su Sidabrinės gervės gavimu ir aplink save matyti vien tik didelius didelius žmones. Skamba skaniai? Man irgi! Todėl ir metusi režisūrinio projekto rašymą, visus pradėtus darbus, kuriems paskyriau visą savaitgalį, ištariau „Einam!“


„Žinai, Meda, susitariam, kad būsim čia po 10metų tokios kaip ir tie, daug pasiekę žmonės?“  - vakaras prasidėjo tokiam susitarimui suskambus Teatro Fojė. Sukdamos ratus aplink fontaną, taip šventai įtikėjom, kad čia grįšim, kad dar būsim, kad kalbėsimės šiame renginy, kad gersim vyną ir bendrausim su visais, kuriuos matyti be galo gera.

Renginiui prasidėjus norėjosi šaukti tokiu šauksmu it pamačius ryškiai raudoną mašiną ant pilko esfalto pilkame mieste. Šaukti iš džiaugsmo. Iš gražios nuostabos. Iš įkvėpimo.


Į renginį atėjau dvi dienas pradirbusi prie namų darbų, o tai man beveik tas pats, kas užlipti į aukščiausią kalną nemokančiam vaikščiot. Taip taip, nieko neveikimas, kitaip sėdėjimas prie kompiuterio ir projekto darymas mane dusina. It cigarečių dūmai. Man reikia eiti, veikti, šėlti, bėgti, nenustygti vietoje, daug organizuoti (paradoksas - tada mažiausiai pavargstu), todėl į renginį atėjau pridususi, kaip Eglė išsireiškė. Vėl paradoksas - išėjau kupina jėgų, naujo kvėpavimo, noro eiti eiti eiti!

Vos atsisėdusi į žiūrovo kėdę, supratau, kad laukia fantastiška naktis. Mus, atvykusius į kino iliuziją, pasveikino trys aktoriai - Darius, Andrius ir Viktorija. Dar trys ekranai, daug kolonų, iškilimingi raudoni laiptai ir užuolaidos.„Turiu pasakyti  -scenografija puiki“ - kaip išsireiškė vienas iš gavusių Sidabrinę gervę. Man irgi patiko. Ta scenografija.. užburianti! Žinai, kad reikia eiti namo, nes jau 1h nakties, bet nesugebi pasikelti iš kėdės, nes juk taip viskas žavu, įspūdinga, skanu skanu, kad taip ir lieki sėdėt raudonoj kėdėj iki pat renginio galo ir dar ilgai ilgai po jo...

Puikūs vedėjų tekstai ir sumanūs režisieriaus Kęstučio Jakšto užmanymai. Tarkim, kad ŽĄS'ų dainą dainuos trys merginos (gal ten kažkokia nauja grupė, kurios eilinį kartą nežinau..), o patys ŽĄS'ų grupės nariai išeis į sceną, pašoks, o kai jau atrodo, kad ims ir uždainuos „Aš myliu kiną“ - jie tiesiog išeina... Ir Jieva su raudonais vakarais, o šalia - čiuožinėjanti mergaitė (kaip jie per kelias minutes vidury scenos padarė tą ledą? Įtariu, šis klausimas iškilo ne tik mums) Dar daug daug kino žmonių, pristatančių nominacijas ir žavūs sumontuoti filmai, kuriuos žiūrėdamas, niekaip nesugebi prisiminti, kur tu tuos kadrus matei.


Kulminacija - Auksinė gervė, kurią gavo, apsidžiaugiau, nustebau, Vaiva Mainelytė. Visiems visiems atsistojus skambėjo ilgi ir garsūs plojimai, o ekrane - kadrai iš filmų, kuriuose vaidino Vaiva Mainelytė. Padėka, šypsenos. Net nežinau, kodėl, bet džiaugiuosi, kad Auksinė gervė rado šiltus namus, kuriuose ji stiebsis dar aukščiau.

 Tik - truputį liūdna. „2 filmai ir 20nominacijų“ - kaip kažkoks komentatorius parašė. „Tadas Blinda“ bei „Miegančių drugelių tvirtovė“ nuskynė laurus daugelyje nominacijų ir išėjo nešini bent po tris gerves. Nors, žinoma, reikia pridurti, filmai geri ir to tikrai verti.

Pasibaigus renginiui, visi „gervininkai“ buvo pakviesti bendrai nuotraukai, o po to - laisvė pokalbiams Fojė. Pasveikinti, palinkėti, pasidžiaugti kartu. Susidaužti taure, džiaugtis, kad kino žmonių tiek daug, tokių gražių ir didelių.

Po renginio atėjo suvokimas, kad Sidabrinių gervių penktosios įteiktuvės buvo kur kas gražesnės nei šiųmečiai Auksiniai scenos kryžiai. Kodėl? Norit pasakyti, kad kinas labiau išaukštinamas ir labiau reikalingas nei teatras? Kad Kryžiams neatsiranda tinkamo režisieriaus? Išvados peršasi pačios - tiek kinas, tiek teatras mums nepamainomai reikalingi ir beldžiasi tikėjimas, kad kada nors ir Teatras švęs savo šventę TOKIO grožio renginy. Kada nors.


Sekmadienio naktį ilgai dar ėjom miestu, kalbėjom apie renginį, energijos pliūpsnį, sutiktus meno žmones ir daug visko, kas sukėlė šypseną ir įnešė juoko. Viską, kas dar guos.

A. Jankevičiaus AKMUO

Ir ateina gi laikas, kai supranti, kad reikia ne tik imti, gauti, bet ir duoti, dalintis. Kas tai bebūtų - plytelė šokolado ar milijonai įspūdžių, rinktų besėdint žiūrovo kėdėje ar Vingio parko estradoje.

Išėjus tik norėjosi tylėti, nekartoti, kaip viskas buvo nuostabu ar ko trūko, neiti iškart namo, negrįžti į kasdienybę, negalvoti, kiek daug kam turi dar parašyti laiškus ar kuo režisierius šįkart nustebino ar nuvylė. Tiesiog norėjosi būti ir tylėti.
Agniaus Jankevičiaus „Akmuo“. Ėjau visai visai nesitikėdama ničnieko, tuščiomis mintimis, kurios net nekurpė „Šiandien bus gerai... “ ir net nuojauta tylėte tylėjo, o pastarosios ir nekalbinau.

Prieš tai permetusi akimis premjeros aprašymą, irgi neprisipildžiau nuojautų ar minčių kuždesiais. Istorija, viena šeima, trys kartos... Puikiai save pažinodama istorijos kaip mokslo atžvilgiu, truputį supykau, kad ji manęs nepaleidžia kur beeičiau, bet net tai nesukūrė išankstinio nusistatymo einant į spektaklį. Taip tuščia, tylu ir dar kartą tuščia - galbūt su tuštuma viduje kas kartą reikėtų eiti žiūrėti spektaklių? Kad jie pripildytų, įneštų pilnatvės, padovanotų gerų arba blogų įspūdžių ir turėtumei kuo užglaistyti batelių kaukšėjimą į asfaltą einant namo.

Kai likus dviems savaitėms iki premjeros, dviese Vilniaus centre kabinome dramaturgijos festivalio plakatus, Indrė prakalbo „Tas spektaklis „Akmuo“... Jo pavadinimas toks nieko gero nežadantis, toks neįdomus atrodo“, akmuo į širdį, į langą, į lysvę ir į nusistovėjusį požiūrį, į šeimą ...- „Pamatysime..“ teatsakiau tąsyk ir net savęs nekalbinau.

Tą vakarą, kuomet pamačiau pirmą kartą šį spektaklį, aplink buvo tokia stipri tyla, tokia gydanti ir tikra - per visą spektaklį ir po jo. Tik eidama užkulisiais leidau sau paklausti „Ar ir jūs supratote, kad jis išėjo savo noru?“- reikėjo pritarimo, kad viskas nusėstų dar ryškesnėmis ir sodresnėmis spalvomis.

Turbūt labai verta paminėti nors kelis žodžius apie režisierių - namų dar nesuradusį Agnių Jankevičių. Statęs ir Menų spastuvėj, ir Jaunimteatry, režisierius - filosofas (nemoku paaiškinti, kodėl ir kaip, bet aš jame matau filosofą, veidas, darbai, žodžiai, net vardas skamba filosofiškai...) pirmą kartą savo darbą pristatė Nacionaldramteatry. Pateikęs pjesę apie žiaurią šeimos tragediją ir net nuo dukros slepiamas paslaptis - subtiliai, bet kartu sukrečiančiai. Teatras - jo buveinė ir jam čia skirta būti.

Susigrojęs aktorių kolektyvas - nuo jauniausios Gabrielės Malinauskaitės, kuri scenoje atstovauja trečiąjai kartai iki brandžios ir taip scenai tinkančios Vaivos Mainelytės,  įamžinusios pačią vyriausią šeimos kartą, vidurinioji - Jurga Kalvaitytė pakaitomis su Nele Savičenko. Nuo abiejų dvelkia jūra ir istorija, kuri paliko žymes, karta tarp dviejų polių ir karta, kuri tokia šviesi ant scenos...

Spektaklio stiprybė - šeima. Subyrėjusi, daug slepianti (tiek mintyse, tiek smėlio kauburėly), paliesta istorijos, trypta praeities ir nežinomos ateities, bet - visada kartu ir šitai guodžia.
Senelis (Paulius Tamolė) anūkei ir dukrai  - autoritetas, kuris kovojo, gynėsi, buvo begal stiprus, o gyvenimą pabaigė vardan šeimos ir istorijos - į jį buvo metamas akmuo, kuris vėliau atstos spyrį eit pirmyn, didį tikslą. Nesvarbu, kad tai - tik iliuzija, kad senelis nusižudė parašęs laišką su krūva pabrauktų žodžių, nesvarbu, kad jis nieko negynė, daugiausia, ką jis sugebėjo - pasislėpti palindęs po stalu, tačiau tas tikėjimas... Net ramu bežiūrint į tikėjimą, sklindantį iš tų akių.

„Akmens“ nelauktas svečias tiek žiūrovam, tiek šeimai - Stefani (Monika Vaičiulytė), kuri mus perkelia prieš penkioliką metų tam, kad visi iki vieno patikėtų, jog šis namas buvo jos senelio, o ta virvė, iš kurių padarytos sūpynės, jam nešė laimę. O kur dar grąža - 15 plytelių aukštos kokybės šokolado, kurias Heidrun pažada atsiųsti Stefani per kiekvieną gimtadienį. Lietui lyjant, augant gyvybei po širdimi, atrandamas ir tas akmuo prieš lygiai penkioliką metų, ir nacio ženklelis, kuriam Vita sunkiai atranda pasiteisinimų....

Pats jautriausias spektaklio momentas - baimės ir ašarų kupinos Heidrun akys mamos klausiant „Mama, kodėl davei man tokį vardą, mama?“. Tąsyk subyra, rodos, viskas, ką ligšiol šeima statė. Bet klausimų pačiam sau nekyla, tik raminanti tyla...

„Kodėl jis vis dar čia?“ - retoriškai paklausia prieš savanorišką išėjimą senelis, klausimas dunksteli viduj kaip pirekaištas, kaip vis atidedamas darbas, kaip subyrėję santykiai, kurių nesugebėjai atstatyti... Paskui - akmuo rankoj ir senelio „Kai mūsų dukra paaugs, pasakyk, kad miriau kaip tikras vokietis“ - ir išėjimas, ir spengianti tyla. Stebina senelės sugebėjimas dukrai meluoti, nepaisant savos sąžinės, meluoti tam, kad dukra negyventų nuolat klausinėdama, nors tas akmuo - juk ir yra prievolė gyventi klausiant!

Ir tylioji Micė (Agnė Ramanauskaitė), kurios širdy - visko tiek daug. Net nuoširdaus noro būti drauge, būti ta, kuriai bus gera žinoti, kad jos namas - tvirtose ir stipriose rankose. Pianinas, kuris nuostabiai susilieja su tapetais, suskaldomas it praeitis, ir nepasakyti žodžiai ir visos blogybės, visos sėkmės, visi tikėjimai ir visos ašaros...- juk vis tiek į naujus namus jų niekas neleis išsivežti...

Galiausiai - šampanas už legendą, už balandžių sparnų mosavimą tyloje, už buvimą. Kartais visiškai nepakenčiamą ir spengiantį iki vidaus, bet - gydantį ir brangų.


 Ir tyla. Tyla. Tyla. Tokia brangi, jog ją norisi nešiotis su savimi, kur beeitum, ką beveiktum, kokie vėjai beūžtų. Norisi po šio spektaklio įsiamžinti tą tylą ir įsijungti ją it gražią dainą, kuomet skaudės, sopės, bus visko per daug ir per dažnai...

ši diena - ne veltui

Kava garuoja puodely, ant stalo -  inscenizacijos, dienotvarkė su daug daug minčių ir užrašų, kilusių einant pavėjui ar lijant lietui ir, žinoma, rašiklis.

Kai manęs paklausia, kaip man sekasi, visad atsakau „Palauk, pagalvosiu“ ir tada atminty iškyla Nijolės pasakyta frazė Teatro fojė po nuostabiojo „Revizoriaus“ finalo  „Jei negalvoji, kaip sekasi, vadinasi, sekasi gerai“

Iš tiesų, jei dabar paklaustų ar esu laiminga, atsakyčiau „Taip!“ ir užsidėjusi skrybėlę raitytais kraščiukais nubėgčiau gaudyti vasaros vėjo. Kartais apima noras paklausti „Už ką man tiek daug?“ - laimės, šypsenų, nuostabių žmonių šalia, muzikos, sėkmės, pasiūlymų - visko, visko, visko... Net nakčia grįžtant šypsenų pačiai sau, kai niekas niekas nemato - taip dažnai ir tiek daug!
Vertinu net tas pamokas, kurios griovė iš vidaus ir iš naujo statė požiūrį į žmones, baisiai vargdino, bet kartu - nenusakomai daug davė.

"tu dėlioji galimybes, kuri planus, o Dievas tau numatęs visai kitą patirtį. Būtent patirtį, o ne bausmę, kaip žmonės įpratę galvoti. Ir toji patirtis suteikia galimybę pajusti iki tol beveik nepažįstamą sielos judesį – džiaugsmą, kad esi gyvas, kad gali pastebėti tai, kas įpratusiam apibendrintai žiūrėti, matyti ir vertinti pasaulį, atrodo juokingai menka, kad net ir neišeidamas iš namų, beveik negalėdamas vaikščioti, vaikštai pačių artimiausiųjų ir tolimesnių pramintais ir nepramintais keliais, savo sielos keliais".

Ne, nebuvo viskas gražu ir tobula. Niekada. Bet vien tas suvokimas, kad kliūtys stiprina ir duoda begalinę patirtį - nenumaldomai varo pirmyn. Net kai grįžtu po velniškos įtampos kupinos dienos, kuomet dienos planai suyra, o apie seniai žadėtą susitikimą brangiam žmogui gali tik pasvajoti parašius „Susitikti nepavyks, nepyk...“, kuomet nebeturi jėgų net padėkoti namiškiams už skanią vakarienę, net ir tuomet pajuntu, jog esu dėkinga tai dienai - už tai, kad ugdo kantrybę bei valią, už šventą tikėjimą, kad kitądien labiau stengsies ir viskas bus kur kas geriau, o galiausiai - ir už eilėraštį, kuris gimė iš tos dienos begalinio įtampos jausmo viduje ir suvokimo, kad tik būdami tamsoje pajuntame, kaip nuostabiai gera būti saulės šviesoje. 

Kai einu į šokio spektaklį ir jaučiu, kad esu klaikiai pavargusi, tačiau - teatras, teatras, teatras! - ir einu, vis tiek einu, nors puikiai žinau, kad naktį sėdėsiu prie režisūros namų darbų, o paryčiui - kelsiuos kurti, nes jausiu ateinantį įkvėpimą. Net tada dėkoju, kad turiu daug, tiek daug, kad leidžiu sau kas rytą prabusti su šypsena veide, sau garsiai kartoti, kad branginu tai, kas man svarbu ir ieškoti naujų senamiesčio kelių kelelių, nors jau už kelių minučių nuvažiuos paskutinis troleibusas...

Neseniai susidūriau su žmogumi, kuris skundėsi, kad turi daug darbo, grįžta labai vėlai namo ir visas laisvas laikas - darbui, darbui, darbui. Mintyse garsiai nusijuokiau, o lūpomis pasakiau „Tau neatrodo, kad turėtum džiaugtis?“ Džiaugtis tuo, kad nuo ryto iki vėlaus vakaro turi kalną veiklos ir gali sau leisti eiti vėlai miegoti žinant, kad ši diena nepraėjo veltui, džiaugtis, kad darai daug, nors ir tenka prabėgti greitomis pro gražiausius sostinės parkelius bėgant į darbą, džiaugtis, kad kiekviena gyvenimo akimirka kažko išmoko, suteikia, duoda. Nemanai, kad tuirėtum tai branginti?

Pamačiusi visiškai tuščią ateinančios dienos dienotvarkės lapą, ne juokais kas kartą sunerimstu ir taip pat džiaugiuosi, kai kiekviena dienos eilutė, valanda, minutė - užpildyta tiek, kiek tik tai įmanoma. Ir kai po paskaitų važiuoju į susitikimą, iš jo - į dar vieną, o vakarop - pas bičiulį išgerti arbatos puodelio, šypsausi ir šilta viduje vien nuo žinojimo, kad ši diena - ne veltui.



Veikime, kiek tik galima ir būkime pasauliui visi visi visi ir visiškai.

Su saule,
Meda.

KINO PAVASARIS'12 - it viena šeima

Per dieną po du - tris filmus. Kino iliuzija paleidžia trumpam - perėjimui iš vienos kino salės į kitą, budėjimams infocentriuke ar miegui. Čia laikas skaičiuojamas ne valandomis, o seansais.


Šiemet Vilniuje kovo 15- 29 dienomis Vilnius gyveno ir kvėpavo kinu - kiekvienas alsavimas, kiekvienas įkvėpimas prasidėdavo ir pasibaigdavo žodžiu KINAS. O klausimas „Kokį filmą galėtum parekomenduoti?“ skambėjo tokiu pat dažnumu kaip „Kaip sekasi?“
 Taip, tai tik ką pasibaigęs festivalis KINO PAVASARIS.

Šiemet man pavyko prisijungti prie šio festivalio šeimos, padėti organizatoriams įgyvendinti festivalio idėjas ir pačiai gyventi kinu.



Niekad nemaniau, kad savanoriaudama kino festivalyje galiu gauti tiek daug - įspūdžių, pažinčių, šeimos begalinį jausmą ir suvokimą, kad esi viso to dalelė, o kur dar filmų dešimtys, kuriuos pamačiau festivalio metu.


 Buvau paskirta savanoriauti Vingyje, kur vyko visas didysis vyksmas, veiksmas, čia - festivalio centras.
O tada ir prasidėjo - visos minutės, valandos, kiekviena sekundė skirta kinui, festivaliui ir net nebūdama Vingyje save pagaudavau galvojančią apie „Kino pavasarį“. Į šalį atidėjau viską - teatrą, mokslus, darbus, straipsnius, susitikimus, visa atsidaviau tik kinui. Kiekvieną šiokiadienį po paskaitų - tiesiai į kino teatrą, o iš jo namo - vidurnaktį, savaitgaliai bene tokie patys, tik juos kinas okupuodavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Žodį KINAS per minutę ištardavau apie dešimtį kartų, o kai paklausdavo, kur gyvenu, nejučia norėdavau sakyti „Vingyje“...
Visas dvi savaites eidama Vingio koridoriumi iš savanorių girdėdavau tokius šiltus „Labas!“ lyg būtume pažįstami jau dešimtį metų, o nuolat sekęs iš paskos bendrumo ir šeimos jausmas nepaleido nė minutei. Kas kartą įeidama į Vingį pasijusdavau lyg tikrai įėjusi į namus, o išeidama, kad ir kaip būdavau pavargusi, pasijusdavau lyg palikdama dalelytę savęs.
Budėjimai infocentre ir prie titruotojo, akreditacijų skaičiavimai ir balsavimo lapelių dalyba bei surinkimai - atrodo, tokie paprasti darbeliai, nesuteikiantys nei stiprybės, nei šypsenų. Bet dirbant KINO PAVASARIO metu, priešaky turint nuostabią svanorių komandą, kuri, žinai, padės, kad ir kas nutiktų, kiekvienas toks darbelis atnešdavo ir šypsenų, ir energijos, ir net naujų pažinčių su kino teatro lankytojais.


Ir nors pasibaigus festivaliui, jaučiausi išsunkta iki paskutinio siūlelio, tenorėjau tik daug ilsėtis ir gerti kavą iš lėto, ko per festivalį rytais niekad nespėdavau padaryti - prabėgus savaitei po festivalio jau noriu grįžti į Vingį, i kino sales, į savanorių apsuptį! Pasiilgau visko - Vingio, kambariuko tarp 3 ir 4 salių, akreditacijų, infocentro, kavos iš Dolce Gusto bei laimingos valandos, kuomet ji buvo dalijama nemokamai, titruotojų, kurie visi mieli iki susilydimo, savanorių, filmų, KP liemenių, reklamų prieš filmus, naujų pažinčių, bendrumo jausmo bei suvokimo, kad esi jau toks pavargęs, jog vos pavelki kojas....



Po 2 savaičių, kurios buvo mane nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų užvaldžiusios kinu, grįžau į teatrą lyg metus nebuvusi ir ištariau įėjusi į Fojė „Kaip gera grįžti namo...“


Ačiū, „Kino pavasari“, už 14dienų begalinio ritmo vardan kino, naujas pažintis, veidus, filmus, patirtis, įgytus įgūdžius, suvokimą, kad kinas gydo ir už tai, jog išvarginai, bet mainais už tai tiek daug davei...