Mokykla, mes dar grįšim!!!

Paskutinis skambutis pirmoko rankoj. Buvo kas daugiau nemiegojęs ištvers. Šampano gėrėm kaip pamišę už tai, kad išėjom. Degtinės- už tuos, kurie buvo draugai. 

Šiandien vidurdienį mums nuskambėjo paskutinis skambutis. Garsus, skambus, atnešantis kažką naujo, nepatirto, nematyto.

Mokyklos baigimo laukiau kone visus 12metų, net virpėjau iš noro tapti studente, pajusti laisvę, mokytis tik tai, kas man įdomu ir pravers gyvenime.




Bet šiandieną pajutau- nenoriu palikti mokyklos.Varginantys kontroliniai darbai, mokytojų moralai, linksmi klasiokai, įvairiai nusiteikę mokytojai, šalti rytai einant į mokyklą- verkti norisi, kaip aš to pasiilgsiu! Ir jeigu dar vakar sakiau, kad noriu kuo greičiau užversti šį gyvenimo puslapį, šiandien tenoriu dar pagyventi nerūpestingai, pabūti valiūkiška, sėdėti kiekvieną pirmadienį 8 pamokas ir laukti anglų kalbos pamokų.


Tariam SUDIE, mojam ranka. Laukia veidai ir keliai nematyti. Žodžiai šilti išliks atminty, neleis sušalti kely.


Šiandienos rytas buvo ypač keistas. Jaudinausi, viskas krito iš rankų, bet atgavusi jėgas močiutės keptų blynų dėka, 8:30 jau buvau pas auklėtoją namuose.Rytinis šampanas. Ir niekaip nesuvokiame, kad praėjo jau 12metų. Taip, 12 nuostabių, nerūpestingų ir linksmų metų!
9valandą mūsų jau laukia limuzinai. Įlipusi pasijaučiu it pasakoje- pirmą sykį važiuoti limuzinu toks džiaugsmas lyg vaikui gauti saldainį. Vėl šampanas, vėl taurėmis susidaužiame vieni su kitais ir linkime visko, ko tik gali palinkėti abituriento lūpos.
Centre tenka lipti į Gedimino kalną. Su bateliais, su aukštakulniais! Man, kaip visai neseniai pamėgusiai aukštakulnius, tai buvo toooooks išbandymas. Užlipusi didžiavausi savimi. Be jokios savimylos. Esu tikrai verta medalio.
Vilniaus širdyje, ant Gedimino kalno, visi susikimbame rankomis ir sugalvojame norus, kuriuos paleidžiame su popieriniais žibintais. Mūsų klasės raudonasis pakyla pirmas!
Maniau, nulipti nuo kalno bus vieni juokai. Die, kaip klydau. Tai buvo tolygu irimuisi prieš srovę! Kai įveikiau ir kelionę žemyn, supratau, kaip gera eiti lygiu ir tvirtu grindiniu. Pasaka!
Atvykę su limuzinu į mokyklą, gauname po varpelį ir daugybę vienuoliktokų šūksnių bei plojimų.
Paskutinė auklėtojos pamoka. Tiek gražių žodžių prisakė, tiek visko prilinkėjo! Labiausiai įstrigo „Aš Jus mokydama buvau laaabai laiminga!“. Iš tiesų, mūsų auklėtojai esu labai dėkinga. Už tai, kad kai mūsų klasė atsidūrė bedugnėje, Ji prisiėmė atsakomybę ir tapo tuo Žmogumi, kuris kiekviename įžiūrėjo bent krislelį gėrio ir dirbo dėl mūsų naktimis. Ji man visus šiuos daugiau nei pusė metų kartojo, kad rašau gerai, kad būsiu gera žurnalistė ir kad nesikuklinčiau, nes esu verta daug. Ji mums visiems nuolat kartojo, kad kiekvienas esame ypatingas ir kad mums turi pasisekti. AČIŪ Jai- tai mokytoja, kuri mano širdyje išliks labai ilgai.

Lygiai virdurdienį suskambėjo skambutis- ilgai lauktas, žadantis daug nepatirtų kelių- paskutinis.
Renginys buvo labai nuostabus. Nuo Žemynos TV iki direktorės metinio pranešimo apie Žemynos respubliką. Nuo plojimų ligšiol tirpsta delnai, o nuo pamatytų vaizdų ir išgirstų frazių- ima juokas.
Renginiui pasibaigus, beskambant „Geriausi mūsų vakarai“, visi 12okai teikė gėles mokytojams. Galvodama kam teikti savąją, pamačiau lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane mokė nuo šeštos iki aštuntos klasės. Net suspaudė širdį, kaip visa tai buvo seniai ir kaip aš to buvau pasiilgus.Tada supratau, kad Jų, mokytojų, mes niekada nepamiršime, kaip ir jie mūsų. Įteikusi gėlę, pagalvojau „Mes dar grįšim“. Taip, mes dar grįšim čia- į mokyklą, kurioje leidom ankstyvus rytus ir vėlias popietes. Grįšim, kai norėsis pabūti ten, kur praėjo pirmoji meilė ir liko daug neištaisytų klaidų.

Dabar, kai jau nuskambėjo paskutinis skambutis ir jį girdės tik sekančios kartos, o jau mano vardo iš dienyno niekas nebekvies, noriu parašyti, kad mokykla man davė labai daug, Nuostabūs mokytojai, išmoktos pamokos, kurias tikrai panaudosiu savo gyvenimo kely, perskaitytos knygos, žmonės, su kuriais ėjau koja kojon visus šiuos metus, atrasti draugai ir pačios geriausios akimirkos.

Ačiū, mokykla, kad globojai, kad priglaudei, kai skaudėjo ar kai veidą puošė šypsena, kad guodei ir tiek daug ko išmokei!

„Mint Vinetu“- susitikime jaukumo oazėje

Eidami Vilniaus senamiesčiu, Šv.Ignoto ir Dominikonų gatvės kampe pamatysite iškabą „Mint Vinetu“.

Tai- skaitytų knygų knygynas, kuriame susitinka geri žmonės. 

Jį atradau vieną kovo pavakarį ir vos įžengusi išsyk įsimylėjau.  Vos pravėrus knygyno duris, pasitinka šiltas arbatos ir tik ką iškeptų pyragų kvapas, kasininko šypsena ir nuostabiai jauki atmosfera.
O kas svarbiausia- čia gali atrasti tokių knygų, kokių ieškojai visuose Vilniaus knygynuose ir niekaip neradai, o čia- yra! Ir dar už juokingai mažą kainą.
O net neįėjus į knygyną, ant asfalto glaudžiasi dėžė su knygomis po..1litą! Tai taip ir norisi vartyti, ieškoti, skaityti, pirkti ir gyventi tuo skaitymu, po to tomis knygomis dalintis su kitais.
Pačiame „Min Vinetu“ yra ir nemokamų knygų lentynėlė, kurias pasiimi, paskaitai ir perduodi kitam.Ir dar į šitą knygynėlį galima atnešti parduoti knygas, kurios nebereikalingos, dūla namuose jau kokį antrą šimtmetį ir vos leisgyvės leidžia savo laiką niekieno nevartomos. Atneškite į šią jaukią knygų oazę- čia jos bus vartomos, skaitomos, mylimos ir globojamos!
Ir dar- jei ieškai knygos, gali kreiptis į „Mint Vinetu“ ir jei jie ją turės, tau teliks atlėkti ir ją nusipirkti.

Mėtos lapų
Išdžiūvusių rištose knygose
Nukritusių
Tiesiai puodelin - rask arbatose.

Viską, ką skaičiau - skaitysi.
Išmoksi mano žodžius,
Naujus pasaulius matysi.
Eisim tuos pačius kelius,
Taip rasime vienas kitą -
Už arbatos kainą - knygą.
 
Niekur kitur neradau tokio jaukumo ir tokios šiltos atmosferos, kaip čia. Tik„Mint Vinetu“ kasininkas mielai nusišypsojęs padovanoja Eglei gimtadienio proga rublį, kurį Ji gauna kartu su mūsų rašyta legendine knyga. Tik šiame knygyne galima garsiai skaityti dialogus ir garsiai mąstyti ar eiti šiandien į „Našles“, ar į „Meilę“.Tik čia galima tiesiog patogiai įsitaisyti ir ilgai ilgai skaityti patikusią knygą. Tik čia prie arbatos kainos knygos taip puikiai dera ir tinka pyragėlis su žalia arbata. Tik čia atrandi knygą, kurios manei, jog jau niekad neberasi. Tik čia nemokamas wi-fi ir sklinda šiluma ne tik iš kavos puodelių.

Ir svarbiausia- tik čia rodo klaikiai gerus filmus jaukiais šiokiadienių vakarais. Įsivaizduokit, grįžti pavargęs iš darbų, mokslų, pamokų ar susitikimų, ir įžengį į nuostabiai šiltą knygų oazę pažiūrėti filmo, kuris ne tik atpalaiduoja, bet ir suteikia jėgų, įkvepia šypsotis, eiti tolyn ir grįžti čia dar ne sykį.

Jei užeisite kada išgerti arbatos ir pakvėpuoti gaiviu knygų kvapu- nepamirškite būti geri, „Mint Vinetu“- knygynas geriems žmonėms. :)

Tamsioj tyloj prisiminkime Jurgą Ivanauskaitę

Prirašyti juodraščiai, katė našlaitėlė.. Ką jie veiks be manęs? Ką galėčiau po savęs palikti? Ką glostytų svetimos rankos? Kai jau manęs nebus. Nebebus visai...

Iš tiesų labai liūdna (taip, nebebijau šio žodžio rašyti! ), kad talentingiausius žmones atrandame tik po mirties.
Prieš dvejus metus atradau Saulių Mykolaitį, visai neseniai stipriai, pernelyg stipriai atradau Rūtą Staliliūnaitę, tuomet taaaip gailėjausi, kad manęs dar mažos niekas nenutempė į Kauno teatrus išvysti jos vaidybos, ir Vytautą Kernagį su "Dainavom- kas ką mokėjo, tylėjom- kaip kam reikėjo" tik po mirties atradau. O dabar dar vienas atradimas- Jurga Ivanauskaitė. Žavėjausi ja jau seniai, pernelyg seniai, kad manęs nebūtų palietusi jos mirtis, bet dievinti tai, ką ji darė, kuo gyveno ir ką rašė pradėjau tik šį mėnesį. Kai į rankas pateko "Viršvalandžiai", kai dar sykį pažiūrėjau (jau, spėju, kokį šeštą kartą) "Šokį dykumoje", kai atradau jos seserį ir mielą Užupio kiemelį su kate Lūšimi, kuris pavadintas Jurgos Ivanauskaitės skvereliu.

Mano likimas mėgsta pokštauti gruodį. Būtent gruodžio septintosios ryte sužinojau, kad sergu sarkoma, o vakare- kad gavau nacionalinę premiją. Tąkart priėjau prie lango ir sušnibždėjau, nors norėjosi išrėkti, "Šitaip nežaidžiam". Aišku, niekas neatsiliepė.

Būdama dvylikos metų namie radau Jurgos "Mėnulio vaikus". Perskaičiusi 10 puslapių pagalvojau: "Na, jau neee, niekas manęs neprivers skaityti apie moterį, besimaudančią kraujo vonioje!". Man atrodė, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje kraujo ir blogio neturėtų būti, todėl įnirtusi skaičiau tik tai, kas man atodė gražu ir prasminga.
ir tik besimokydama jau kokioje 9 klasėje, drįsau dar sykį į rankas paimti "Menulio vaikus". Surijau, suvalgiau kaip nuostabų reginį akimis sukremtu. Tada ir ta kraujo vonia nebekėlė jokių neigiamų jausmų, ir keiksmažodžiai buvo laiku bei vietoj, ir gal kiek nevaikiškas turinys man pasirodė gražus ir vertas dėmesio. Padėjau pliusą ir turbūt pirmą sykį pagalvojau apie rašytojos karjerą.
Po metų perskaičiau "Ragana ir lietus", mat kažkuriai draugei ji labai patiko. Taip, likau ir aš sužavėta. Bet filmas "Nuodėmės užkalbėjimas" man nepatiko. Per daug drastiškumo ir subtilybių, o aš dievinu minimalizmą.

Tyla. Tegirdėjau skambančius vėjyje savo auskarus. O mintyse kartojau "Rabi, Rabi!" lyg jokio kito vardo žinojus nebūčiau. Jie žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Tada jis tarė: "Tie, kurie esate be nuodėmės, meskite į ją akmenį pirmi". Tyla. 

Praėjusią vasarą penketą kartų žiūrėjau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę- "Šokis dykumoje", tada supratau, kokios neeilinės asmenybės mes prieš ketverius metus netekome.
Tada ir "Agnijos magiją" suvalgiau. (Karolina, pažadu pagaliau tau ją grąžinti!) Su pasimėgavimu, šypsena ir suvokimu, kad tai- tikrai ne paskutinė Ivanauskaitės knyga, kuri atsidurė mano rankose.
Ir tik šią gegužę gavau taip išsvajotus "Viršvalandžius", tiek išmelstus, tiek mintyse kartotus filmo žodžius pagaliau radau surašytus juodu ant balto. Sužavėjo kiekviena eilutė, ech, ka jūs, kiekviena raidė. Skaičiau naktį, ryte, valgydama, gerdama kavą. ir vis įsižiebus knygoje optimizmo gaidelei, patikėdavau ir aš, kad Jurga pasveiks, pagis, bet vis sustabdydavo mintis "Juk jos jau nebėra...". Velnias, kaip nemylėjau tos minties. Ji mane varstė kiaurai išilgai visą laiką, kai skaičiau tą nuostabybę. "Viršvalandžiai" man atvėrė duris ir akis, pamačiau, kokie optimistiški būna žmonės net mirties patale ir su kokia meile jie žiūri į gyvenimą. Net gėda pačiai pasidarė, kad dažnai optimizmo pritrūkstu. Bet iš knygos išmokau - niekada neprarask vilties, niekada! Ir kai skaitai, kaip Ivanauskaitė mylėjo kiekvieną daiktą negalėdama net pajudinti kojos, truputį pasidaro negera, kad nepastebiu viso to būdama sveika.Bet dabar žinau, kad laimingas žmogus gali būti net tada, kai jam liko gyventi vos savaitė ar dvi.

Mano draugai tiki, kad dar įvyks stebuklas. Bet stebuklas jau įvyko! Aš atradau Dievą ir jo buvimą šalia, aš patyriau tiek gražių akimirkų. Dabar manau, kad tariami sveikieji yra didesni ligoniai už mane. Už tai, ką patyriau per šiuos metus, mainais sumokėjau gyvybe ir gyvenimu. Noriu tikėti, kad kiti už tai moka ne tokia didele kaina.

Dabar skaitau "Kelionę į Šambalą". Šiek tiek kitokia knyga nei mano prieš tai skaitytos. Apie budizmą ir Šambalos paieškas. Tiesą sakant, būtent Jurgos dėka labai susidomėjau budizmu ir Tibetu. Pažadėjau sau- kada nors, kai kris pageltę lapai, tenai nuvažiuosiu.
Šiandien sužinojau, kad Užupy įrengtas Jurgos Ivanauskaitės skveras su didžiule katės skulptūra. O tiek kartų pro ten ėjau, tiek sykių praleidau galimybę pabūti oazėje ir prisiminti šią rašytoją. Bet primiausia man ji žmogus. Žmogus, kuriam rūpėjo kiti žmonės, kuriam taip ir neištariau "Ačiū!".
Ir kai filme mačiau jos seserį Radvilę, susidomėjau ir ja. Šiandien ją atradau, Radvilė- mokslo žmogus. Ir truputį nustebino jos nuotrauka, kurioje jau aiškiai matyti ne tik branda, bet ir skaudi patirtis- įkritę vokai, gilūs paakiai.. Tą akimirką pagalvojau "Ech, kaip žmones keičia artimųjų netektys...".O dar perskaičiau, kaip ji gimdydama žūtbūt norėjo perskaityti jau mirusios Jurgos paskutinę knygą (taip taip, mano pamiltus "Viršvalandžius") Norėjau prieiti ir apkabinti pasakius, kad Jurga mūsų širdyse dar gyva, ji nemirė, jos knygos dar kalba!

Keturios kelionės buvo it konferencijos, atradimai. Penktąjį kartą ten nuvykusi tenoriu pasėdėti ant Loasės kranto ir išgerti Čepačio. Nieko nemąstyti, nieko nesakyti, tik Būti. Taip, Būti. Susilieti su dykuma, per kurią keliavau ir pajusti palengvėjimą sunkų kaip Kailašo kalnas.                                                                                 

Ir nors Jurgą Ivanauskaitę atradau jau po jos mirties, bet vis tiek tikiu ir žinau, kad ji gyva tiek mano, tiek Jūsų širdyse. Plaka jos knygų raidės kartu su širdies plakimu. Ilsisi skaitydami rankraščius skverely Jos nepasakyti žodžiai. Kvėpuoja dar pamažu jos ilgesingos svajonės. Juntame kartu su ja Tikėjimą. Uodžiame daiktų grožį ir kiekvienos akimirkos prasmę bei nuostabumą. 


Moralas šiai dienai: mylėkime žmones tokius, kokie jie yra tol, kol jų netekome. O jei jau nespėjome pamilti, tai bent gražiuoju paminėkime ir su užsidegimu knygas skaitykime. Skaitykime ir dekime ta ugnele, kuria degė Jurgos Ivanauskaitės, mūsų literatūros paukštės, akys.
(juodai paryškintomis raidėmis parašytos netikslios citatos iš filmo "Šokis dykumoje")

Ramios nakties.
M.

Belaukiant egzaminų

„O aš sėdžiu ir laukiu egzamino. Visur jo laukiu. Bet dažniausiai laikinajame kalėjime, norėjau pasakyti – mokykloje. Būtent joje praeina daugiausia laiko belaukiant egzamino. Bet visgi šiame mano minėtame būste pradėjo dėtis keisti dalykai.  Kur tik pasisuktum be perstojo išgirsti kaip mokytojai kartoja, kad reikia ruoštis EGZAMINUI, nes laiko VISIŠKAI nėra. O aš stebėdama visus imu ir pastebiu, kad vis dažniau prie skelbimų lentos pradeda rinktis vyresnių klasių mokiniai. Norėtumėt sužinoti kas juos domina? Galiu atsakyti. Visi vyresnieji lyg pagonys prie garbingo stabo, pagarbiai su viltimi širdyje, artinasi prie lapelio prismeigto paprastais smeigtukais, kuriame surašytas egzaminų tvarkaraštis.  Kadangi tokie lapukai prismeigti ne vien pas mus, beveik imu ir įsitikinu šios informacijos tikrumu. Todėl   kasdien laukdama egzamino atiduodu, kaip duoklę, po kelias savo brangias valandas egzamino laukimui, kurių lieka vis mažiau.<...>

Tik man kaip bebūtų keista atrodo, kad egzaminu laukimas, o ir patys egzaminai – ne pasaulio pabaiga. Ateis ir praeis. O dabar nelieka kitos išeities kaip tik laukti ir jausti jaudulį visur. Bet kaip senai prasidėjo laukimas. Mano ir visų mūsų Didysis laukimas ir ruošimasis prasidėjo net prieš dvyliką metų, o už mažiau nei keturių savaičių viskas ims ir baigsis. Atrodo taip nepastebimai pralėkė laikas. Taip pralėks ir egzaminai, kurių laukiame jau senai. Ir visgi gal jau reikėtų susigriebti ir nustoti bijoti? Manau apie tai pamąstysi turėsiu laiko eilinių bemiegių naktų metu belaukiant egzamino.<...>“ (Skaistė Varanavičiūtė)

Taip, laukiu egzaminų. Kiekvieno atskirai ir visų kartu. 

Ir visai neseniai keli bičiuliai, išvydę šypseną mano veide, pasakė „Bet tu tai visai egzaminų nebijai “,"Ai, tu visai jiems nesiruoši", tuomet tyliai sau pagalvojau: „Jeigu poryt pirmasis egzaminas, tai turiu lindėti namuose apsikrovus knygomis, o jei ir išlysti į viešumą, tai tik pasmerktos miriop kaukę užsidėjus?"

Taip, prieš gerus pusė metų maniau, kad egzaminai tolygu košmarui, kai visas gyvenimas priklauso nuo procentų, surinktų rašant į tas kelias dešimtis lapų. Galvojau, likus dienai iki egzamino, drebėsiu it epušės lapas ir net su migdomaisiais užmigti nesugebėsiu. Turbūt nesuklysiu parašydama, kad taip galvojo visi, na, bent jau didžioji dalis dvyliktokų. 

Spėkit, ar aš dabar nemiegu naktimis? Ar nustojau šypsotis? 

 Dabar manau, kad egzaminas tėra mažytė kova dėl šiltesnės vietos po raudona saule. Etapas, kurį praeina kiekvienas. Ir visai nemanau, kad dabar turiu užsidaryti devyniom spynom nuo aplinkinių arba visiems guostis, kad man poryt egzaminas, be galo, be krašto jaudintis ir kartoti, kad pasaulio pabaiga ateis kur kas greičiau nei pranašauta. Verčiau jau energiją ir jėgas, kurias išnaudočiau jaudindamasi ir guosdamasi, atiduodu mokslui. Jau tapo kone įpročiu kas vakarą perskaityti istorijos bent kelis skyrius ir peržvelgti anglų kalbos gramatikos taisykles. O jei užpuola visgi tas nenuorama jaudulys, atsiverčiu istoriją, pasimokau ir iškart ramiau. Tad kam save švaistyti tam, kas ateity vis tiek nepravers? Nebent tam, kad vėliau kokiam renginy sutikti pažįstami nesakytų, kad nesimokai ar kad nebijai egzaminų. Aš verčiau pasirenku užglaistyti per 12metų prakiurusį mokslo audinį, o ne rūpintis, kas ką apie mane pagalvos, juk jie už mane egzaminų neišlaikys, tiesa?

Gyvenu tik vieną gyvenimą. Ir noriu išnaudoti visas man teikiamas galimybes ir metamus iššūkius. Noriu save matyti ten, kur žinau surasianti savo vietą, ten, kur mano talentas sužydės visokiomis spalvomis. Noriu gyventi, o ne egzistuoti. 

Linkiu kiekvienam dvyliktokui sėkmės šiuo atsakingu ir svarbiu gyvenimo periodu. Mes- nuostabi ateities karta ir mums privalo pasisekti. : )

Šiandieną iškeitusi kavą į kakavą, 

Medutė.

o kaip elgeisi, kai tavimi tikėjo dešimtys, šimtai?

Dabar jau žinau, kad pagiriamieji žodžiai ir kitų tikėjimas mumis yra svarbūs iki skausmo. Tik nesakyk, kad tau nepatinka, kai giria, kai tavimi didžiuojasi ir tave dievina. Vis tiek nepatikėsiu.

Anksčiau maniau, jog tam, kad eičiau į priekį, tereikia bičiulių šypsenų ir kelių žmonių tikėjimo, kad einu gera kryptimi. Tik taip dažnai pati savimi suabejodavau- o gal čia ne mano kelias, gal veikdama tai nieko nepasieksiu? Nuolat savo darbais būdavau nepatenkinta ir visiems iki pasiutimo kartojau 'Jei mano kūriniai man atrodytų tobuli- nebeturėčiau, kur tobulėti'. Man, dar tuometinei dešimtokei, apie aktorystę taip pasakė viena aktorė, kai ėmiau iš jos interviu lietuvių kalbos pamokai. Dabar jau manau, kad kūrėjui jo darbai gali atrodyti ir visiškai tobuli, bet tai visai nereiškia, kad jis nebeturi kurti, rašyti, tapyti ar mėginti atrasti kažką naujo.

Pastaruoju metu gaunu vis daugiau laiškų su padėkomis. Kaskart labai aiškiai suvokiu, ką jaučia aktoriai, gavę panašius laiškus iš manęs. Turiu prisipažinti, kai pirmą sykį išgirdau, kad visai nepažįstami žmonės žavisi mano mąstymu, baisiai sutrikau. Įsivaizduojat, visą laiką gyvenau ramiai, eidama nuosekliai link to, kas taip žavi, kas rytą gerdavau tą pačią kavą, o vakarais- arbatą, o vieną dieną išgirstu "Norėčiau būti tokia energinga ir kūrybinga kaip tu". Norėjosi ir verkti iš laimės, ir galvoti, ką darysiu toliau, kaip elgsiuosi, kaip gyvensiu? Žinojau tik vieną- dabar esu be proto laiminga (ir ligšiol esu ).

Visą gyvenimą turėjau tokį keistą įprotį. Vos tik kam pasakius komplimentą, klausdavau "Kodėl?". Dabar bene kasdien girdėdama gražius žodžius, išmečiau iš savo gyvenimo šį klausimą. Nebeieškau priežasčių ir nebegalvoju, kada šis gėris baigsis. Dabar žinau, kad kūrybai paskatinimas žodžiu ir kitų žmonių tikėjimas tavimi yra laaabai reikalingi. Ir nežinau ar čia sutapimas, ar man palankių įvykių grandinėlė, bet vakar rašydama kas savaitinį laikraštuką, supratau, KAIP aš tuo mėgaujuosi ir kaip man tai patinka. Dabar jaučiuosi 500% savo vietoje ir žinau, jog prie to labai žymiai prisidėjo 'Žaviuosi tavimi", "Rašyk, tai- tavo kelias" ir "Nenustok taip mąstyti". Ir kai išsiuntusi tik ką sukurtą eilėraštį keliems draugams, gaunu žinutę "Ypatinga", suprantu, kad iš šių beveik devyniolikos gyvenimo metų esu paėmusi viską, ką tik buvo galima paimti ir kad niekada nebeabejosiu tuo, ką darau.

Ir vis dar norisi paklausti- o ką Tu darei, kai Tavimi tikėjo ir sekė dešimtys, šimtai? Pasidalink. Man rūpi. 


O šiandien dar noriu Jums parodyti šios popietės atradimą.
Visai netyčia užtikau 2007m. Tautės Bernodaitės straipsnį apie tai, kaip reikia girti aktorius.
Štai Jums nuotrupos:

Nebeištvėriau ir kviečiu visus sukilti. Pirmasis sakinys ne tik siekia „paimti skaitytoją“, bet nepompastiškai tiksliai nurodo, ko iš mūsų tikiuosi. 

Kaip atrodys sukilimas? Mes, žiūrovai (tinka irgi skaitytojams, klausytojams, teatro mylėtojams), nebetylėsime. Nebekišime savo komplimentų į kojines, tų kojinių į sliekų dėžutes, tų dėžučių į žemę. Dažniausiai į kapinių žemę. Nebežiūrėsime į savo pagiriamuosius žodžius kaip nenusipelnomą lobį, kuris jau toooks vertingas, kad neduokdie bus išgirstas ne vien tavo paties. Atrodo, kad dabar pagyrus kūrėją, nebelieka nieko kito, kaip tik išraudonuoti tiek, kad ant padų amžiams atsirastų strazdanų. Pagyrus jį – jau tik sprukti kuo toliau ir kad tik niekur jūsų akys nebesusitiktų, – juk pamatė tave visą nuogą. Jautrios sielos menininkų, bet dar jautresnės jų vertintojų. 

Bandykime įsivaizduoti, kaip atrodo komplimento gimimo ir nuslėpimo aktas. Sakykime, mane sukrečia jauno režisieriaus Fredo Paparčio spektaklis. Primena, kodėl vaikštau į teatrą, ką gaunu iš jo, ir tiesiog išvaduoja rymojusius jausmus. Po savaitės pamatau režisierių kavinėje vieną geriantį kakavą. Jis mane pastebi ir žvilgsniu bendramintiškai šypteli. O dangūs-pragarai! – pamanau, svajose jau prieš šimtą metų nuskridusi prie tolimiausio jo staliuko. Koks džiaugsmas, jaudulys, myliu myliu. Deja, jūsų garsūs apmąstymai jam būtini kaip skaitančiam kurmiui šviesa. Režisierius tą vakarą prisigers, galvodamas kad jo niekas nemyli, gers, nes nežino, kad yra mylimas.

Nesvarbu, kad parašiau „jauno režisieriaus“. Nes visiškai nesvarbu, koks kūrėjo bagažas, kiek prigirtas žmogus iki jūsų, nes kiekvieną akimirką pasaulis gimsta iš naujo. Galime rinktis, ar norime prie tos gimties prisidėti. Ar gali būti, kad manote, kad ne jums skirta ištarti „aš verkiau per Jūsų spektaklį“ užtikus kur nors, pavyzdžiui tokius „grandus“ kaip Tuminą, Nekrošių ar kitus tris? Betgi būtent jums! Beje, kritikai, kaip esu skaičiusi, nebeturi tokios mados po spektaklio užbėgti į užkulisius.

.Pasakyti „Tu genijus“ ar „Myliu tave“ – lygiai tiek reikšmingai „baisu“ kaip „Labai sušlapau kojas“ arba „Norėčiau ramunėlių arbatos“.

Norėdama leisti Jurgai Ivanauskaitei ilsėtis tikroje ramybėje, tik vieną blyksnį dar jums atiduodu. Šios moters atveju man neteko graužtis, kad rašytoja liks nesužinojusi, kokia man buvusi svarbi jos kūryba. Kartą po seanso, skirto Emiro Kusturicos filmams, susigaudžiau, kad mano Paauglystės Rašytoja visai šalia manęs. Kol ji nenuėjo, pribėgau ir pilnavertiškai pasakiau „Ačiū už Jūsų knygas“. Tik dabar supratau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai mačiau šią moterį „gyvai“. Ačiū sau, pasinaudojau.

 Profesionalius kritikus kviečiu po pasirodymų nepasipuikuoti ir užlėkus į užkulisius burbtelėti kad ir „Šiandien – stipriai čia“, šiaip stebėtojus – sutikus mylimą kūrėją, perkantį pieną, išlieti jam meilę. Sutikus gatvėje, šūktelėti „Jūsų antros dalies trečio veiksmo penktas sakinys – pritrenkiantis!“.

Nesibauginkite, kad pavirsime cukruotais avinėliais, nes „Pažymiai rašomi už tai, kiek padarei klaidų, o ne už tai, kiek atlikta teisingai“, kaip sakė viena psichologė, tad ir kritikos užteks per amžius. 

Skaitydama sau padėkojau, kad niekada negailiu gerų žodžių tiek aktoriams, tiek rašytojams, tiek kitiems keliems, kurie žavi, nuo kurių eina šiurpuliukai per nugarą, kurie vertį TŲ gerų žodžių ir pagyrimų. 

Tik man vis atrodo, kad su savo "Jūs šiandien vaidinot nuostabiai'" pernelyg įkyriu, nes, prisipažinsiu, kartais taip žaviuosi, kad kas minutę galiu kartoti, kaip viskas buvo nuostabu.
Bet tikiu, kad kiekvieną žmogų, kurį aš pagiriu, tie mano žodžiai paskatina eiti pirmyn ir parodo, kad jis yra savo vietoje, ir būti scenoje ar knygos puslapyje lemta ne kažkam kitam, o būtent Jam. Taip, kaip tai puikiai parodo man Jūsų žodžiai.

P.S. Ir visgi, jei sutiksite kokioje "Post Scriptum" aktorių, kuriuo be galo žavitės- ne sėskite kuo toliau nuo jo stalelio, o prieikite ir pasakykite, kad Jį mylite.

Skanių pietų,
Meda. :)

šiandien tave paskaitysiu, gerai?

                                          Knyga, tu visuomet su manimi, 
                                           Ir visa, kas mano, yra ir tavo.

Knyga man- šventas dalykas. Galiu būti nemiegojusi tris paras, klausytis nemėgstamos muzikos, atsikelti 8valandą ryto, neprisvilinti pietų, pėsčiom praeiti pusė Vilniaus, bet be knygos- negaliu.

Skaityti išmokau ganėtinai anksti, labai gerai pamenu, jog darželyje temokėjome skaityti mudvi su Žydre. Būdama penkerių jau rydavau pasakas, kai tuo tarpu mano bendraamžiai sėdėdavo smėlio dėžėje.Mano svajonė skambėjo taip "Noriu perskaityti visas pasaulio knygas". Knygų visada namuose būdavo apstu, ir dabar, jei reikia kokios knygos, pirmiausia ieškau mūsų bibliotekėlėje. iš tiesų, net nežinau, iš kur gimė ta meilės knygai. Gal kad mama didžiąją dienos dalį praleidžia tarp knygų ir jaučia joms silpnybę, gal kad žinau, kaip sunkiai kurpiamas kiekvienas knygos žodis ir visą vaikystę prieš save mačiau 'statomus' eilėraščius (taip, iš čia ir gimė mano didžioji meilė poezijai ).
Puikiai pamenu, kaip pagrindinėje mokykloje į rankas vasaros proga būdavo įteikiamas privalomų perskaityti knygų sąrašas. Ramiais vakarais, balkone rydavau tas knygas, nejučia jos tirpdavo manyje kaip cukrus, kaip iki skausmo skanūs trapūs sausaniukai. o po to dar ir parašyti reikėdavo, kuo ta knyga tau patiko, ką joje radai. Dabar apie kiekvieną perskaitytą knygą galėčiau po esė parašyti, bet tada tas rašymas prilygdavo netyčia įmestam druskos žiupsneliui į saldžius sausainius.Bet bibliotekoje gyvendavau. Man ji prilygo oazei, kurioje kasryt nusišypsodavo nuoširdi bibliotekininkė ir galėdavau skaityti į valias. Rojus!
Gimnazijoje mokytojai paklausus, kas perskaitė knygą, pakildavo nedaug rankų, bet visuomet tarp jų būdavo maniškė. Atrodė, kiekviena knyga man atneš kažką naujo ir kiekvienoje ką nors rasiu.
Dabar, jau visai bebaigdama mokyklą, dar neatsižadėjau savo svajonės perskaityti visas pasaulio knygas, o skaitydama degu iš malonumo. Taip, tikrų tikriausiai!
Ir kas svarbiausia- vos spėju panorėti perskaityti kokią nors knygą ir šioji mane susiranda!
Ilgai ieškojau V.Juknaitės "Stiklo šalies", tiek apysaka, tiek filmas buvo ieškomi kone visur, kur tik gali ieškoti ištroškusio skaitytojo rankos. Ir štai, vieną penktadienį, po papildomos lietuvių, klasiokas atėjo su "Stiklo šalimi" ir pasakė: "Aš galiu paskolinti...".
O šią savaitę man širdis liepė perskaityti tos pačios nuostabiosios Vandos Juknaitės "Išsiduosi.Balsu" ir kitą dieną man auklėtoja ištiesia knygą, sakydama: "Meda, aš tau duodu paskaityti, po to perduok kažkam kitam", o niekam net neužsiminiau, kad vietoj miego mielai paskaityčiau šią knygą! Tas pats buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžiais", kurią dabar riju apsikabinusi autobuse, per pertraukas, namie, teatre. Visur!
Šiandien toptelėjo mintis, jog jei kada nors turėsiu nuosavą namą, jis bus iš knygų. Taip, iš knygų!


Myliu skaityti, užuosti kiekvieną puslapį, kiekvieną išspaustą raidę vedžioti pirštu, versti lapus net nežiūrint, kiek šimtų puslapių per šį pusvalandį įveikiau. Raitausi nuo skaitymo malonumo ir ateičiai degu vilties žvakę, kad niekada neapleisiu mylėti iki skausmo reikalingų šventenybių- knygų.


Ir kai pasakote, kad laukiate mano parašytų knygų, aš tyliai nusišypsau, nors dar neseniai maniau, kad tai prilygtų anekdotui. Ir kai I.J.dar viename interviu pasakys, kad visi įvykiai sudaro mums palankią grandinėlę, aš ja ir vėl patikėsiu, nes žinot ką? Renku savo eilėraščius ir kai jau būsiu nutiesusi visas gaires į savo ateitį, padovanosiu kiekvienam po rinkinuką. Tai bus mano knyga. Su cukraus gabalėliais, tikėjimo eilutėmis, vėjavaikiška, bet su svarstomais žmogaus egzistavimo klausimais, šviesiai ruda, su skausmo ir džiaugsmo nuotrupomis. Dvidešimt penki eilėraščiai teturi praeiti mano sąžinės atranką ir siunčiu į spaustuvę! Tik viršelis kelia nemažai klaustukų. O gal jūs pabūtumėt dizaineriais? :) (mano el. adresą žinai, bloger'i)

                  O šįvakar, "Viršvalandžiai", aš paskaitysiu Jus, GERAI?