Belaukiant egzaminų

„O aš sėdžiu ir laukiu egzamino. Visur jo laukiu. Bet dažniausiai laikinajame kalėjime, norėjau pasakyti – mokykloje. Būtent joje praeina daugiausia laiko belaukiant egzamino. Bet visgi šiame mano minėtame būste pradėjo dėtis keisti dalykai.  Kur tik pasisuktum be perstojo išgirsti kaip mokytojai kartoja, kad reikia ruoštis EGZAMINUI, nes laiko VISIŠKAI nėra. O aš stebėdama visus imu ir pastebiu, kad vis dažniau prie skelbimų lentos pradeda rinktis vyresnių klasių mokiniai. Norėtumėt sužinoti kas juos domina? Galiu atsakyti. Visi vyresnieji lyg pagonys prie garbingo stabo, pagarbiai su viltimi širdyje, artinasi prie lapelio prismeigto paprastais smeigtukais, kuriame surašytas egzaminų tvarkaraštis.  Kadangi tokie lapukai prismeigti ne vien pas mus, beveik imu ir įsitikinu šios informacijos tikrumu. Todėl   kasdien laukdama egzamino atiduodu, kaip duoklę, po kelias savo brangias valandas egzamino laukimui, kurių lieka vis mažiau.<...>

Tik man kaip bebūtų keista atrodo, kad egzaminu laukimas, o ir patys egzaminai – ne pasaulio pabaiga. Ateis ir praeis. O dabar nelieka kitos išeities kaip tik laukti ir jausti jaudulį visur. Bet kaip senai prasidėjo laukimas. Mano ir visų mūsų Didysis laukimas ir ruošimasis prasidėjo net prieš dvyliką metų, o už mažiau nei keturių savaičių viskas ims ir baigsis. Atrodo taip nepastebimai pralėkė laikas. Taip pralėks ir egzaminai, kurių laukiame jau senai. Ir visgi gal jau reikėtų susigriebti ir nustoti bijoti? Manau apie tai pamąstysi turėsiu laiko eilinių bemiegių naktų metu belaukiant egzamino.<...>“ (Skaistė Varanavičiūtė)

Taip, laukiu egzaminų. Kiekvieno atskirai ir visų kartu. 

Ir visai neseniai keli bičiuliai, išvydę šypseną mano veide, pasakė „Bet tu tai visai egzaminų nebijai “,"Ai, tu visai jiems nesiruoši", tuomet tyliai sau pagalvojau: „Jeigu poryt pirmasis egzaminas, tai turiu lindėti namuose apsikrovus knygomis, o jei ir išlysti į viešumą, tai tik pasmerktos miriop kaukę užsidėjus?"

Taip, prieš gerus pusė metų maniau, kad egzaminai tolygu košmarui, kai visas gyvenimas priklauso nuo procentų, surinktų rašant į tas kelias dešimtis lapų. Galvojau, likus dienai iki egzamino, drebėsiu it epušės lapas ir net su migdomaisiais užmigti nesugebėsiu. Turbūt nesuklysiu parašydama, kad taip galvojo visi, na, bent jau didžioji dalis dvyliktokų. 

Spėkit, ar aš dabar nemiegu naktimis? Ar nustojau šypsotis? 

 Dabar manau, kad egzaminas tėra mažytė kova dėl šiltesnės vietos po raudona saule. Etapas, kurį praeina kiekvienas. Ir visai nemanau, kad dabar turiu užsidaryti devyniom spynom nuo aplinkinių arba visiems guostis, kad man poryt egzaminas, be galo, be krašto jaudintis ir kartoti, kad pasaulio pabaiga ateis kur kas greičiau nei pranašauta. Verčiau jau energiją ir jėgas, kurias išnaudočiau jaudindamasi ir guosdamasi, atiduodu mokslui. Jau tapo kone įpročiu kas vakarą perskaityti istorijos bent kelis skyrius ir peržvelgti anglų kalbos gramatikos taisykles. O jei užpuola visgi tas nenuorama jaudulys, atsiverčiu istoriją, pasimokau ir iškart ramiau. Tad kam save švaistyti tam, kas ateity vis tiek nepravers? Nebent tam, kad vėliau kokiam renginy sutikti pažįstami nesakytų, kad nesimokai ar kad nebijai egzaminų. Aš verčiau pasirenku užglaistyti per 12metų prakiurusį mokslo audinį, o ne rūpintis, kas ką apie mane pagalvos, juk jie už mane egzaminų neišlaikys, tiesa?

Gyvenu tik vieną gyvenimą. Ir noriu išnaudoti visas man teikiamas galimybes ir metamus iššūkius. Noriu save matyti ten, kur žinau surasianti savo vietą, ten, kur mano talentas sužydės visokiomis spalvomis. Noriu gyventi, o ne egzistuoti. 

Linkiu kiekvienam dvyliktokui sėkmės šiuo atsakingu ir svarbiu gyvenimo periodu. Mes- nuostabi ateities karta ir mums privalo pasisekti. : )

Šiandieną iškeitusi kavą į kakavą, 

Medutė.