Atrodo, dar tik vakar čia įvedžiau drebančiomis iš jaudulio rankomis „I can always make your smile!“, pirmieji nerišlūs įrašai, baimė būti nesuprastai, abejonės, o šiandien- jau metai, kaip gyvenu su www.igyvenima.blogspot.com, jau 365 dienos, kaip dalinuosi su Jumis skania arbata ir karstelėjusia kava. Metai, kaip mano gyvenimas pradėjo švytėti kitomis spalvomis.
Metų reziumė:
24 įrašai- pernelyg mažai, kad pločiau sau, per daug, kad neliktų nepastebėta.
Turint galvoje tai, kad pusė metų tinklaraštį buvau visiškai palikusi, 24 įrašai- dar ne taip blogai. Pažadu kitąmet parašyti dukart daugiau.
27 sekėjai- ties kiekvieno atsiradimu dešinėje tinklaraščio pusėje nuoširdžiai nusišypsodavau. Man Jūs kiekvienas labai daug reiškiate. O visi kartu- armija mano globėjų ir palaikytojų. Ačiū Jums. Nuoširdžiai. Kad sekate, palaikote, komentuojate, tikite, džaugiatės ir liūdite. Už viską AČIŪ.
Tie, kurie susižavėjo- per šiuos metus ne sykį esu gavusi laiškų su palaikančiomis frazėmis, gražiais žodžiais, paskatomis rašyti ir niekad nesustoti. Vieni išsireikšdavo keliais sakiniais, kiti- parašydavo ilgėliausius laiškus. Jūs mano gyvenimo kelią nušvietėte kitomis spalvomis. Aš Jus myliu. Kone kasdien girdėti „Aš tavimi žaviuosi“ mane skatino lipti aukščiau, tikėti labiau, siekti daugiau. Lipdama aukštyn, dėkoju kiekvienam, kad suteikdavo jėgų, įnešdavo optimizmo, įplieksdavo šypseną. Jums- žodžiais nenusakoma padėka.
Pakitęs gyvenimas- per šiuos metus mano gyvenime labai daug kas pasikeitė. Jei prieš metus ant pirštų galėdavau suskaičiuot, kur manęs pilna ir kur einu, lekiu, dalyvauju, dabar tesuskaičiuočiau tik kur dar nesu dalyvavus, buvus, ėjus. Išvardyti, ką veikiu ir kur dalyvauju- neužtektų net šios nakties. Dienotvarkė pilnut pilnutėlė, lekiu, kur tik galiu, einu, kur tik leidžia galimybės, dalyvauju, kur tik norisi. Labai džiaugiuosi, kad savanorystės idėja per šiuos metus užkrečiau ne vieną dešimtį žmonių. Ir visi įgavo entuziazmą, prisijaukino savanorystę, pradėjo visur reikštis ir dalyvauti. Džiaugiuosi.
Taip pat užverčiau vieną gyvenimo lapą ir atsiverčiau baltut baltutėlį kitą- baigiau mokyklą ir tapau studente. Nuo rugsėjo viskas bus gerokai kitaip, gyvenimas pasisuks visai kitu kampu, vietoj kontrolinių bus koliai, o vietoj pamokų- paskaitos, egzaminai bus ne kas 12metų, o kas pusmetį. Viskas bus rimčiau, įdomiau, galbūt ir linksmiau, gražiau. Rugsėjis jau atkeliauja.. :)
Nors man vis dar sunku suvokti, kad praėjo jau metai, tačiau dėkoju darsyk kiekvienam prisidėjusiam prie šio tinlaraščio, kiekvienam, kuris su šio blog'o pagalba kitaip pamatė gyvenimą, kiekvienam, kuris nušvietė žvaigždes ryškiau.
AČIŪ!!!!
Tikiuosi, kad būsite su manimi ir toliau, viliuosi, kad kartu mes patirsime dar daug gražių akimirkų.
Linkėjimai iš širdies į širdį,
Medut.
2011 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis
2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis
tuk tuk- kas? skausmas.
Grotuve vėl skamba tos pačios dainos, kaip prieš penkerius metus, geriu tą pačią arbatą, mane supa begalės nuostabių žmonių, kurių apkabinimus jaučiu kiekvieną dieną, lankausi tose pačiose iki nerealumo mielose vietose, rodos, nepasikeitė niekas, tik per šį mėnesį, kai nerašiau tinklaraščio, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas.
Kai visi klausinėjo, kodėl nerašau blog'o, atsakydavau „Nenoriu rašyti, kad man blogai. Jie negali to žinoti. Nors...kartais norėčiau, kad man būtų ant kaktos parašyta 'Nelieskite, man irgi skauda...'“, tada visi lyg susitarę kartojo, kad nuoširdumas- mano ginklas ir geriau prisipažinti, jog dabar skauda, nei dirbtinai šūkčioti „Aš laiminga“.
Iš tiesų, visada buvau/esu laiminga, net jei to ir nerodau. Tiesiog viduje kasdien dėkoju už tai, kad galiu patirti nuoširdų džiaugsmą, kad turiu daug daug daug veiklos ir noriu dar daugiau, kad turiu katę žvilgančiomis akimis ir mano akiraty- vien žmonės iš didžiosios Ž.
Bet liepos mėnuo man tikrai nebuvo dėkingas. Išskyrus paskutinę dieną.
Taip, tai buvo dieviška, nerealu, nuostabu. Sveikinimai visomis kalbomis ir iš įvairiausių tautybių žmonių. Tą sekmadienį mylėjau pasenti. Ir kaip klaikiai gera žinoti, kad kažkam rūpi, kad kažkas stengiasi ir daro šventę, kurios net neplanavai.
*O shit, aš ir vėl pradedu nuo gero. Ką gi, tai gal aš tikrai nepataisoma optimistė? Pasakykit, kad TAIP!
Liepa prasidėjo kelione. Nuo Vilniaus iki Grigiškių, Širvintų, Akytaus, Simno ir kitų miestų. Tos 10dienų buvo tokios keistos, kokių dar gyvenime nesu patyrusi. Komandoje- du visaginiečiai, klaikiai dievinantys save nuodyti cigaretėmis ir alumi. Vien supratus, kad mano komandoje rūko trys žmonės, apsisuko galva kokį milijoną kartų. Bandėm ieškoti kompromisų, buvo ir pykčių, buvo visko tiek daug, kad net sunku nupasakoti. Bet nuo liepos 6d. nebegaliu žiūrėti į cigaretes ir bet kokį alkoholį.
Užtat beprotiškai įsimylėjau Birštoną ir kitus miestus. Net Simnas savaip žavus nenormaliai dideliu varlių kiekiu ir tuščia aikšte. Ir niekad niekad nepamiršiu, kaip gera buvo važinėti dviračiu po Birštoną, sėdėti ant Kernavės kalno naktį, kurpti straipsnius paryčiui mašinoj, vaikštant vidurnaktį basomis sukurti eilėraštį „Basomis po naktinį miestą, kai žvaigždės lipo ant dangaus, kodėl davei ištverti šitiek, kai gyvenimas galėjo lepinti labiau?<....>“
Grįžus- daug daug gimtadienių, keisto Kauno, keistų žmonių, šurmulio ir nesusipratimo. Vaikų stovykla, kurioje turėjau dirbti vadove, neįvyko ir teko ieškoti, kaip praleisti tas dvi savaites. Buvo daug gražių susitikimų lietui lyjant, žaidimų Baltuose drambliuose ir vaikščiojimų per balas. Ir toliau įnirtingai lėkiau ten, kur norėjosi. Įtariu, kad man yra įgimta visad eiti jei ne į priekį, tai bent atgal, bet niekad nestovėti vietoje. Nežinau, kiek tame slypi gėrio ar blogio.
Stojant į aukštąją mokyklą teko išeikvoti begales nervų, nemiegoti daug naktų ir užsigeriant vandeniu valgyti alaus mielių tabletes. Viena po kitos. Penkiolika iš viso.
Tada prisiminiau, kaip Gintarė kartojo „Tu tik teatre! Tave matau tik jame, tau- teatras, teatras, teatras!“. Skauda, teatre taip ir liksiu tik žiūrovė. Nors vakar vaidinau vaikų stovykloje, bet kritikės jau savęs nematau. Gal ir gerai. Šilti santykiai su tam tikrais teatro žmonėmis liks šilti, o taip bijojau, kad jie atšals!
Vis tiek teatras buvo, yra ir bus mano gyvenimo meilė, įkvėpimas ir aistra. Gyevnsiu juo kaip ir iki šiol gyvenau.
Užsidarius vienoms durims, atsivėrė kitos. Tik, kaip ir reikėjo tikėtis, daugumai tai nepatiko. Buvau šventai įsitikinus, kad artimieji mane palaikys, kad ir ką bedaryčiau, o šiandien jau sėdžiu ir galvoju, kad vienai teks kovoti plyname lauke. Užsigeriant arbata, užvalgant avižiniais sausainiais, vis tiek rugsėjį žengsiu į naują gyvenimą ir visiems įrodysiu, kad net ir baigus kolegiją gali išlikti žmogumi, gauti padorų darbą ir laimingai gyventi.
Žinau, kad mano gyvenimo nuopoliai yra visiškas nulis prieš tikras nelaimes. Žinau, kad jau rytoj taip nebeskaudės, bet šiandien tenoriu, kad man ant kaktos būtų užrašas „Man irgi kartais skauda...“.
*Ir žinau, kad net jei dabar palikčiau blog'ą be gyvybės ženklų, mes kažkur, kažkada susitiktume. Žinau.
Bet nepaliksiu.
Gero antradienio linkiu.
Prisipažinti miniai, kad skauda yra daug nuoširdžiau, nei dar vienas džiaugsmo šūksnis.
Kai visi klausinėjo, kodėl nerašau blog'o, atsakydavau „Nenoriu rašyti, kad man blogai. Jie negali to žinoti. Nors...kartais norėčiau, kad man būtų ant kaktos parašyta 'Nelieskite, man irgi skauda...'“, tada visi lyg susitarę kartojo, kad nuoširdumas- mano ginklas ir geriau prisipažinti, jog dabar skauda, nei dirbtinai šūkčioti „Aš laiminga“.
Iš tiesų, visada buvau/esu laiminga, net jei to ir nerodau. Tiesiog viduje kasdien dėkoju už tai, kad galiu patirti nuoširdų džiaugsmą, kad turiu daug daug daug veiklos ir noriu dar daugiau, kad turiu katę žvilgančiomis akimis ir mano akiraty- vien žmonės iš didžiosios Ž.
Bet liepos mėnuo man tikrai nebuvo dėkingas. Išskyrus paskutinę dieną.
joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!
Taip, tai buvo dieviška, nerealu, nuostabu. Sveikinimai visomis kalbomis ir iš įvairiausių tautybių žmonių. Tą sekmadienį mylėjau pasenti. Ir kaip klaikiai gera žinoti, kad kažkam rūpi, kad kažkas stengiasi ir daro šventę, kurios net neplanavai.
*O shit, aš ir vėl pradedu nuo gero. Ką gi, tai gal aš tikrai nepataisoma optimistė? Pasakykit, kad TAIP!
Liepa prasidėjo kelione. Nuo Vilniaus iki Grigiškių, Širvintų, Akytaus, Simno ir kitų miestų. Tos 10dienų buvo tokios keistos, kokių dar gyvenime nesu patyrusi. Komandoje- du visaginiečiai, klaikiai dievinantys save nuodyti cigaretėmis ir alumi. Vien supratus, kad mano komandoje rūko trys žmonės, apsisuko galva kokį milijoną kartų. Bandėm ieškoti kompromisų, buvo ir pykčių, buvo visko tiek daug, kad net sunku nupasakoti. Bet nuo liepos 6d. nebegaliu žiūrėti į cigaretes ir bet kokį alkoholį.
Užtat beprotiškai įsimylėjau Birštoną ir kitus miestus. Net Simnas savaip žavus nenormaliai dideliu varlių kiekiu ir tuščia aikšte. Ir niekad niekad nepamiršiu, kaip gera buvo važinėti dviračiu po Birštoną, sėdėti ant Kernavės kalno naktį, kurpti straipsnius paryčiui mašinoj, vaikštant vidurnaktį basomis sukurti eilėraštį „Basomis po naktinį miestą, kai žvaigždės lipo ant dangaus, kodėl davei ištverti šitiek, kai gyvenimas galėjo lepinti labiau?<....>“
Grįžus- daug daug gimtadienių, keisto Kauno, keistų žmonių, šurmulio ir nesusipratimo. Vaikų stovykla, kurioje turėjau dirbti vadove, neįvyko ir teko ieškoti, kaip praleisti tas dvi savaites. Buvo daug gražių susitikimų lietui lyjant, žaidimų Baltuose drambliuose ir vaikščiojimų per balas. Ir toliau įnirtingai lėkiau ten, kur norėjosi. Įtariu, kad man yra įgimta visad eiti jei ne į priekį, tai bent atgal, bet niekad nestovėti vietoje. Nežinau, kiek tame slypi gėrio ar blogio.
Stojant į aukštąją mokyklą teko išeikvoti begales nervų, nemiegoti daug naktų ir užsigeriant vandeniu valgyti alaus mielių tabletes. Viena po kitos. Penkiolika iš viso.
Tada prisiminiau, kaip Gintarė kartojo „Tu tik teatre! Tave matau tik jame, tau- teatras, teatras, teatras!“. Skauda, teatre taip ir liksiu tik žiūrovė. Nors vakar vaidinau vaikų stovykloje, bet kritikės jau savęs nematau. Gal ir gerai. Šilti santykiai su tam tikrais teatro žmonėmis liks šilti, o taip bijojau, kad jie atšals!
Vis tiek teatras buvo, yra ir bus mano gyvenimo meilė, įkvėpimas ir aistra. Gyevnsiu juo kaip ir iki šiol gyvenau.
Užsidarius vienoms durims, atsivėrė kitos. Tik, kaip ir reikėjo tikėtis, daugumai tai nepatiko. Buvau šventai įsitikinus, kad artimieji mane palaikys, kad ir ką bedaryčiau, o šiandien jau sėdžiu ir galvoju, kad vienai teks kovoti plyname lauke. Užsigeriant arbata, užvalgant avižiniais sausainiais, vis tiek rugsėjį žengsiu į naują gyvenimą ir visiems įrodysiu, kad net ir baigus kolegiją gali išlikti žmogumi, gauti padorų darbą ir laimingai gyventi.
Mes susitiksime. Jei ne čia, tai kitur: teatre, kavinėj, mieste, gatvėj. Bet kur susitiksim. Netyčia.
Žinau, kad mano gyvenimo nuopoliai yra visiškas nulis prieš tikras nelaimes. Žinau, kad jau rytoj taip nebeskaudės, bet šiandien tenoriu, kad man ant kaktos būtų užrašas „Man irgi kartais skauda...“.
*Ir žinau, kad net jei dabar palikčiau blog'ą be gyvybės ženklų, mes kažkur, kažkada susitiktume. Žinau.
Bet nepaliksiu.
Gero antradienio linkiu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)