Žinojai, kad esi menininkas?

Trečiadienio vakarą prisėdau Vokiečių gatvėj ant žalio suoliuko pasigrožėti pavasariu ir pailsėti po veiklos kupinos dienos, pakėliau akis į ŠMC (Šiuolaikinis meno centras) sieną ir lyg ugnis nutvilgė užrašyta frazė:
VISI ŽMONĖS YRA MENININKAI, BET TIK MENININKAI TAI ŽINO.

Ne, tai nebuvo atradimas, šią frazę jau buvau girdėjus spektaklyje "10 dialogų apie meilę" iš Tomos lūpų, bet tą vakarą Vokiečių gatvėj ant suoliuko besėdint šis prasmingas posakis nuskambėjo naujai, kitaip, tūkstantį kartų prasmingiau nei iki tol. Ir tada iškilo iki šiol mano niekad nenagrinėtas klausimas:
O kaip žmoguje pažadinti menininką?

Nesu kukli, todėl imsiu ir prisipažinsiu - save laikau visiška menininke. Ir kai neseniai kone kiekvienam sutiktam kartodavau: "Žinai, nepasikuklinsiu, bet aš manau, jog esu menininkė", visi lyg susitarę glostė man širdį: "Tau kuklintis nereikia, tu- pati tikriausia menininkė". Jau nuo pačios vaikystės save tokia laikiau, matyt, kad dėl to taip anksti atrasto švento santykio su kūryba, kitokio požiūrio į gyvenimą, noro pasiekti tiek daug, kiek tik įmanoma, rizikavimo visur ir visada bei nuolatinio poreikio kažką sukurti. Nors kartais atrodo, jog menininkė manyje miršta - nesuprantu paveikslų, nemoku piešti, mezgu nebent tam, kad atsipalaiduočiau, o fotografuoju tik pati save. Bet tada tyliai prakalba kita, meniškosios Medos, pusė: "Ei, bet juk tu rašai eilėraščius, myli džiazą, o vėlius vakarus atiduodi teatrui, naktimis draugauji su proza, o rytais- skaitai poeziją...". Taip ir išlieka tas balansas, menininkė manyje lieka gyventi.
O ką daryt tiems, kurie vaikystėje nepajautė potraukio menui, o talentas giliai užmigęs?
Nesakau, kad reikia pradėti fotografuoti, kurti ketureilius bei čia ir dabar pradėti vadintis menininku. Tokių yra daug, kalbu apie žmones, kurie mato pasaulį kitaip- taip taip, jie yra patys tikriausi menininkai.

• Visų pirmiausia, reikia sugebėti išsiskirti iš minios, iš tos pilkos ir banalios visumos. Ne, ne žalia skiautere ar akį patraukiančiais rūbais, o mąstymu. Turėk tvirtą savo nuomonę ir labai gerai žinok, ko nori iš savęs paties bei gyvenimo. Neleisk, kad svetimi žmonės darytų įtaką tavo nuomonei ir pasaulėžiūrai ( žinoma, į artimų žmonių ir draugų nuomonę visad verta atkreipti dėmesį, visada! ). 
• Būk stiprus ir vertink meną. 
• Skaityk poeziją net jei ir labai jos nemėgsti- su laiku pamatysi, kad tose eilutėse labai dažnai slypi patys didžiausi aukso luitai. 
• Pamilk teatrą. Arnoldas Kubiliūnas, labai apsiskaitęs ir sėkmingas žmogus, teigia, kad žmonės, kurie dažnai žiūri spektaklius, kur kas lengviau išgyvena dramas ir tragedijas gyvenime. Be to, teatras yra tarytum vaistas jaunam žmogui, kai aplink vyksta tiek daug negatyvių dalykų. O ir abitūros egzamino rašinyje tavo kultūrinė patirtis pranoks tų, kurie nesilanko teatre. Išbandyta. : )
• Rašyk. Net jei tau atrodo, kad tavo rašymo stilius lyg pirmoko ir neturi, ką pasakyti. Rašyk! ir visai nesvarbu, kam tai rašysi- į stalčių, draugams ar didesnei auditorijai. Ir net jei sulauksi kritikos tai papublikavęs jau rodys, kad tobulėji. 
• Niekada neatsisakyk paskaityti prasmingos knygos. Nesiūlau skaityti romanų, jie absoliučiai nieko gero bei prasmingo neduoda, ypač jauniems, nesubrendusiems žmonėms.Ilgai neskaičiau jokių romanų. Tik neseniai, per atostogas, perskaičiau iš pažįstamos gautą romaną, kuris man išties patiko, bet tai - tik atsipalaidavimui. Kur kas vertingesnės yra filosofinės ir psichologinės knygos, taip pat biografinės bei istorinės. Žinoma, kiekvienas turi atrasti savo stiliaus knygas, aišku, metams bėgant keisis ir skaitomos knygos, ir požiūris, ir tai, kas patraukia knygyne akį. Bet svarbiausia- ne tik skaityti, bet ir kažką iš skaitomos knygos pasimti sau. 
• Niekada neatsisakyk iššūkių. Net jeigu tai atrodys beprotiška rizika. Ir pamilk spontaniškumą. Menas reikalauja iššūkių ir nuotykių kupino gyvenimo. 

Patarimų būtų galima prirašyti dar daug, bet manau, jog čia- svarbiausi ir jie nuves tave link tos dienos, kai tavyje pabus menininkas. Nors žmonės sako, kad menininkais gimstama, o ne tampama, bet juk nėra taisyklės be išimties, o labai norėdamas gali pasiekti viską. Todėl linkiu tau būti menininku, į viską žiūrėti kitu kampu ir nebijoti būti savimi!


Lekiu mokytis, mielieji,
gero savaitgalio!

MEDA.

gyvenk SAVO gyvenimą

          Sakau "Labas vakaras" Jums Velykų išvakarėse su ramunėlių arbatos puodeliu rankoj (Die, kaip kvepia visas kambarys ramunėlėm! ), ramybe veide ir su daugybe gilių apmąstymų. Džiaugiuosi pagaliau atėjusiomis atostogomis, pokalbiais su artimais draugais, tyliu tyliu vidurnakčiu, katės kniaukimu prašant dėmesio, sesės sėkme, apėmusiu įkvėpimu, sukurtais eilėraščiais, skaniu šokoladu, tyliu draugų palaikymu, gražiu oru, Teatro kvapu, vasarišku lietumi.. 
O ar nebuvo Tavęs apėmęs jausmas- esi laimingas, sieki sėkmės viršūnių, rytais pažadina kvapnus kavos aromatas, kas vakarą užmigdo nuostabios dainos, bet tyli mintis palapčiom, kai niekas negirdi, kužda, kad gyveni ne savo gyvenimą? Ir visai nesvarbu kieno- tėvų, senelių, kokios nors primadonos, bičiulių ar karts nuo karto sutinkamo pažįstamo.Čia jau tiesa kalba pati už save. Ir Paul Coelho žodžiai patys veržiasi iš burnos: "Tu turi gyventi savo Asmeninę Legendą", kiekvienas mes turime gyventi Asmeninę Legendą, savo gyvenimą, atrasti savo būdus prisijaukinti baimes ir prie židinio pasisodinti sėkmę, atkaklumą pasikviesti išgerti kakavos, o ryžtą- pasivaikščioti po parką. Tu turi gyventi SAVO gyvenimą.
Tikiu, kiekvienam iš mūsų atrodo, kad gyvename savo vienintelį ir nepakartojamą gyvenimą, turime savo laiką poilsiui ir darbams, savo privalumus ir ydas, sėkmes ir nepasisekimus, bet..:
*Kodel dažnai bendraudama su abiturientais išgirstu "Stosiu į teisę, nes tėvai man liepė ten stoti", "Stosiu į vadybą, nes mama sakė, jog tai praktiška specialybė"?
*Kodėl komunikuodama su įvairiose įstaigose savo patirtį plečiančiais moksleiviais karts nuo karto girdžiu "Atėjau čia, nes tėtis nori, kad čia įgaučiau patirties", "Man mama sakė čia ateiti"?
*Kodėl iš talentingų jaunuolių lūpų  tenka girdėti "Piešiu, nes mama norėjo būti dailininke, bet neįstojo į dailės mokyklą"?
Pavyzdžių dar galima būtų prirašyti begales. Bet kaskart gaila, kad žmonės eikvoja savo gyvenimą taisydami tėvų jaunystės klaidas, klausydami artimųjų liepimų ar tiesiog negalėdami pasipriešinti aplinkinių spaudimui. Viskas puiku, jei seki autoriteto pėdomis, sieki tai, kas tau arti širdies ir tave "veža" - plojimai, skaitytojau. Bet kiek daug jaunuolių auga tokioje aplinkoje, kuri tiesiog neleidžia įgyvendinti svajonių, kiek daug gabių vaikų gyvena šeimose, kuriose turi stoti ir mokytis būtent ten, kur nori artimieji. Prieš metus dalyvaudama vienoje prasmingoje akcijoje, išgirdau praeivį sakant "Pasakyk abiturientui, kad stotų ten, kur liepia širdis, o ne mama ar tėtis"- kaip išganymas man tada nuskambėjo tie žodžiai, turbūt nesuskaičiuosiu, kiek kartų nuo tos dienos šią citatą esu pakartojus. Gali kilti klausimas, kodėl kalbu apie stojimus? Nes pirmas ir labai svarbus TAVO pasirinkimas yra pasirinkti, ką veiksi toliau. (Čia negaliu nepareklamuoti www.crazyideas.lt , iki skausmo paprasta jų tiesa "nežinai, kur nori stoti - nestok" ) Ir būtent TU turi nuspręsti, ko nori iš gyvenimo, ne mama, vaikystėje svajojusi skinti laurus piešinių konkursuose, ne tėtis, pusė gyvenimo sapnuojantis sapnus apie teisininko karjerą, o TU. Taip, nuo tokio paprasto, bet kartu ir klaikiai sudėtingo žingsnio ir prasideda gyvenimas, tavo gyvenimas, tavo Asmeninė legenda.
Ir visai nebūtina eiti kažkieno išmintais takais, taikytis prie kitų ir visada su viskuo sutikti. Būk savimi, sakyk, ką galvoji, leiskis į savo širdies atradimus, pamatyk tikrąjį save. Tam, kad gyvenimo saulėlydžiui atėjus galėtum ištarti "TAIP, TAI BUVO MANO GYVENIMAS"
P.S.ačiū mamai, kuri man visada kartojo ir tebekartoja, kad stočiau ten, kur noriu. Ačiū artimiesiems, kad nejaučiu spaudimo. Ačiū SAVO gyvenimui, kad jį turiu.
O dabar- gražių Šv. Velykų, mano brangūs skaitytojai! Ačiū, kad esate, kad skaitote, kad domitės! Kiekvienam- po kietą stiprų margutį!
24/7 Jūsų,
Medutė.

Kaip mes buvome operos dalimi arba kai gyventi tampa tiesiog gera nr.2

Šiandien sveikinuosi su Jumis jau po premjeros, su šypsena veide, rytiniu kavos puoduku ir vakarykštėmis nuotaikomis. Gera mintimis sugrįžti į vakarykštę dieną, gera žinoti, kad prie premjeros prisidėjau ir aš, nuostabu prisiminti, kokie gražūs santykiai yra tarp menininkų, kaip gražiai jie moka atrasti tą 'cinkelį', kuriuo per pasirodymą pakeri žiūrovą.
Bet apie viską nuo pradžių...

Kovo pabaigoje užsukau į retai naudojamą el.paštą, nieko nesitikėjau ten rasti, retai ten manęs kas pasigenda, nes visuomet esu atvira kitu el.paštu. Net nustėrau radusi pasiūlymą savanoriauti operoje "ID", prisidėti prie jos ir dar klausyti pačios Yanos Ross nurodymų per repeticijas! Šios režisierės darbais visada žavėjausi, todėl šio pasiūlymo atsisakyti tiesiog nesugebėjau, kad ir kaip trūko laiko. Labai norint įmanoma viskas, juk taip?:)

1DIENA.Ketvirtadienis. Muzikų sąjunga. Tiesiai iš Soto keliaujam į pirmąją repeticiją. Aš šiek tiek nerimauju- ar sugebėsiu vaidinti? Ar pavyks? Vos tik prasidėjus repeticijai, visas abejones tarytum pati režisierė nuėmė ranka. Viskas vyko sklandžiai. Labai stebino tai, kad Yana mus laaabai girdavo, po pirmo bandymo sulaukėme ovacijų ir "It's great!". Man, kaip besidominačiai teatru, labai rūpėjo pamatyti režisieriaus ir aktorių santykius, kaip jie bendrauja, supranta vienas kitą, Yana su kolegomis puikiai tą 'virtuvę' atskleidė- dabar gal net kiek pavydžiu aktoriams, kurie dirba su ja. Tokia kantrybė, toks sugebėjimas prieiti vieningą nuomonę, reiklumas, bet kartu geri, gražūs žodžiai bei pagyros lemia tai, kad rezultatas būna nuostabus! Po repeticijos jaučiausi ganėtinai pavargus, nors, rodos, gal tik šešetą kartų mūsų scenelę surepetavom. Tą vakarą puikiai supratau aktorius ir ką jie jaučia po repeticijų. Atsisveikinome iki pirmadienio gražia lietuviška kalba ir gražiomis šypsenomis.
2DIENA. Pirmadienis.Aš,paguldyta temperatūros ir stiprios ligos, bet vis tiek dalyvauju repeticijoje. Jau Menų spaustuvė. Šiandien laukia generalinė repeticia, kurią stebės savi žmonės, draugai ir artimieji. 19valandą pradedame mūsų scenos repeticiją, ieškome parankiausių variantų, mokomės vaikščioti po trapius klavišus, žmonės jau renkasi. 19:50 prasideda generalinė repeticija. Pirmą kartą pamatome pilną operos "ID" pastatymą. Stebiuosi originaliomis Yanos idėjomis ir džiaugiuos kaskart labiau, kad tokią režisierę turime Lietuvoje. Paliekam Menų spaustuvę iki rytdienos- antradienio.
3DIENA. Antradienis. Labai svarbi diena. Džiugina tai, kad liga lyg ir pamažu atsitraukia. Mokykloje per teatro pamoką daug jėgų neįdedu, nes žinau, kad vakare jėgų ir pastangų reikės kur kas labiau. 15valanda, visa 'minia' susirenka į Juodąją spaustuvės salę. Repetuojam, ieškom, džiaugiamės atradę ir  kas kartą vis labiau šypseną sukelia Yanos pagyrimai. Apie 16valandą- visos operos repeticija. Po jos- dviejų valandų pertrauka, kurios metu apsigyvename Infotekoje, čia atrandu, kad LNDT 70-mečio proga išleido knygą, nuostabiai šilta darbuotoja paprašo mūsų padėti jai sudėlioti knygas į vietas. Šypsomės. Prieš svarbiausią dienos įvykį dar spėjame pažiūrėti "The Greatest Places", pasirepetuoti nusilenkimą ir pasiklysti MS užkulisiuose. Salė atidaroma, renkasi galybė žmonių.Yana mus pavadina šaunuoliais ir tai laaabai šiltai bei gražiai nuskamba, kas minutę vis labiau dievinu šią Režisierę. Gera, o kartu ir baisu iki begalybės, aš mėgstu ne tik už save jaudintis, bet ir kitų jaudulį sau prisiimti. Bet viskas lyg ir gerai. Opera praeina žaibišku greičiu, išeiname mes, nepastebimai praslenka mūsų scena, jaudulys kažkur dingsta. Viskas, pasirodymas baigėsi. Nusilenkinėdama pajaučiu klaikiai gerą jausmą ir padėką tiems žmonėms, kurie atėjo, kurie plojo ir buvo kartu su mumis. Gera iki beprotybės. Sveikiname vienas kitą su premjera, sulaukiam begalės padėkų, atsisveikiname su viltimi, kad kada nors dar mus suves likimo keliai.
Tai buvo trys nuostabūs vakarai, nuostabus 'virtuvės' stebėjimas iš vidaus, kuris parodė, kokie nuostabūs gali būti santykiai tarp režisieriaus ir aktorių, kūrybinės grupės ir žiūrovų. Nemeluodama sakau, kad tai buvo iki begalybės gražu ir aš visada tai prisiminsiu kaip nuostabiai gražų laiką ir laaaaabai nekasdienišką iššūkį.

Ačiū Yanai už rūpestį ir gražius žodžius, George'ui ir Irinai už tai, kad jie nuostabiai pasirodė, visai kūrybinei grupei- už tai, kad pastatė operą "ID"! Iki kitų susitikimų!
Su premjera!!!!

kai gyventi tampa tiesiog....gera!

Būdavo dienų, kai skaitydavau klaikiai laimingų žmonių interviu, žodžius, blog'us ir galvodavau "Kodėl ir aš taip negalėčiau gyventi?"

Kad ir aš taip galiu gyventi, jog paklausta, kaip man sekasi, atsakyčiau "Puikiai!", supratau visa atsitiktinai, palaužta visko, kas tuo metu mane galėjo palaužti. Ar nepastebėjai, kad gerus dalykus dažniausiai atrandame išgyvendami blogus dalykus?
Vieną šiokiadienio vakarą eilinį kartą gerdama žalią arbatą keikiau save ir kitus, kad jau kone savaitę nepavyksta suorganizuoti susitikimo, kuris man atrodė milžiniškos svarbos, pykau, kad tąsyk viskas gavosi ne taip, kaip tikėjausi ir bijojau dėl ateities. Tuomet ir su bičiule susipykau dėl smulkmenos, ji man liepė nepykti, o aš teatsakiau "Aš nepykstu. Tik leidžiu tau statyti sienas".
Tą akimirką ir atėjo suvokimas, kad aš tam liūdesiui, pykčiui ir pagiežai leidžiu statyti sienas prieš mane, kad aš nebūčiau tokia laiminga,kaip tie, kuriais aš žaviuosi.
O gi kas sakė, kad sienų, net ir tvirtai pastatytų, nugriauti negalima???

Ėmiau ne pykti ar teisti, o išklausyti ir patarti, ne graužti save, o statyti pamatus gražiam gyvenimui.
Išėjau į lauką ir pakėliau akis į dangų- kaip galėjau pykti gyvendama po tokiu nuostabiu dangumi???
Daug juokiuosi ir kuriu- nuoširdžiai ir garsiai!
Kurpiu dideles svajones ir ne ką mažesnius norus- kas sakė, kad jie nesipildo?
Nebespėlioju, kaip viskas susiklostys- bet kokiu atveju tai bus gražu.
Jaučiuosi laiminga (taip taip, tokia, kaip ir tie iš intervų, blog'ų...)!
Gyventi tiesiog gera..! Suvalgyti bandelę su karamelės įdaru, išgerti karštos šokolado skonio kavos, nueiti į posėdį, nors to daryti visai neplanavai, gauti kvietimą susitikti su draugais, kai galvojai "Ech, šiandien taaaip norisi kažkur išlėkt!", priimti iššūkius ir sutikti kartu krėsti aibes išdaigų, juoktis it mažiems vaikams ir einant asfaltu tyliai sakyti "Aaaa, mane tuoj nupūs!!!", prarasti gerą vietoj geresnio, rašyti blog'ą, kurti eilėraščius, kartoti katei, kokia ji graži, skaičiuoti debesis, važiuoti ratais namo ir dar ne tuo autobusu, bet po to iš to džaugsmingai pasijuokti, galiausiai grįžti namo visiškai be balso, bet su tokia gera nuotaika ir prisiminimais!
Taip, gyventi tiesiog..gera!!!


Tam nereikia jokių auksinių taisyklių, JEI NORI BŪTI LAIMINGAS - BŪK!

Būkit laimingi!!!
P.S.ir skaitykit įkvepiančias knygas bei straipsnius.

šįvakar atsisveikinu visai be balso ir jėgų, bet laiminga,
visada Jūsų,
M.