Mokyklos baigimo laukiau kone visus 12metų, net virpėjau iš noro tapti studente, pajusti laisvę, mokytis tik tai, kas man įdomu ir pravers gyvenime.
Bet šiandieną pajutau- nenoriu palikti mokyklos.Varginantys kontroliniai darbai, mokytojų moralai, linksmi klasiokai, įvairiai nusiteikę mokytojai, šalti rytai einant į mokyklą- verkti norisi, kaip aš to pasiilgsiu! Ir jeigu dar vakar sakiau, kad noriu kuo greičiau užversti šį gyvenimo puslapį, šiandien tenoriu dar pagyventi nerūpestingai, pabūti valiūkiška, sėdėti kiekvieną pirmadienį 8 pamokas ir laukti anglų kalbos pamokų.
Tariam SUDIE, mojam ranka. Laukia veidai ir keliai nematyti. Žodžiai šilti išliks atminty, neleis sušalti kely.
Šiandienos rytas buvo ypač keistas. Jaudinausi, viskas krito iš rankų, bet atgavusi jėgas močiutės keptų blynų dėka, 8:30 jau buvau pas auklėtoją namuose.Rytinis šampanas. Ir niekaip nesuvokiame, kad praėjo jau 12metų. Taip, 12 nuostabių, nerūpestingų ir linksmų metų!
9valandą mūsų jau laukia limuzinai. Įlipusi pasijaučiu it pasakoje- pirmą sykį važiuoti limuzinu toks džiaugsmas lyg vaikui gauti saldainį. Vėl šampanas, vėl taurėmis susidaužiame vieni su kitais ir linkime visko, ko tik gali palinkėti abituriento lūpos.
Centre tenka lipti į Gedimino kalną. Su bateliais, su aukštakulniais! Man, kaip visai neseniai pamėgusiai aukštakulnius, tai buvo toooooks išbandymas. Užlipusi didžiavausi savimi. Be jokios savimylos. Esu tikrai verta medalio.
Vilniaus širdyje, ant Gedimino kalno, visi susikimbame rankomis ir sugalvojame norus, kuriuos paleidžiame su popieriniais žibintais. Mūsų klasės raudonasis pakyla pirmas!
Maniau, nulipti nuo kalno bus vieni juokai. Die, kaip klydau. Tai buvo tolygu irimuisi prieš srovę! Kai įveikiau ir kelionę žemyn, supratau, kaip gera eiti lygiu ir tvirtu grindiniu. Pasaka!
Atvykę su limuzinu į mokyklą, gauname po varpelį ir daugybę vienuoliktokų šūksnių bei plojimų.
Paskutinė auklėtojos pamoka. Tiek gražių žodžių prisakė, tiek visko prilinkėjo! Labiausiai įstrigo „Aš Jus mokydama buvau laaabai laiminga!“. Iš tiesų, mūsų auklėtojai esu labai dėkinga. Už tai, kad kai mūsų klasė atsidūrė bedugnėje, Ji prisiėmė atsakomybę ir tapo tuo Žmogumi, kuris kiekviename įžiūrėjo bent krislelį gėrio ir dirbo dėl mūsų naktimis. Ji man visus šiuos daugiau nei pusė metų kartojo, kad rašau gerai, kad būsiu gera žurnalistė ir kad nesikuklinčiau, nes esu verta daug. Ji mums visiems nuolat kartojo, kad kiekvienas esame ypatingas ir kad mums turi pasisekti. AČIŪ Jai- tai mokytoja, kuri mano širdyje išliks labai ilgai.
Lygiai virdurdienį suskambėjo skambutis- ilgai lauktas, žadantis daug nepatirtų kelių- paskutinis.
Renginys buvo labai nuostabus. Nuo Žemynos TV iki direktorės metinio pranešimo apie Žemynos respubliką. Nuo plojimų ligšiol tirpsta delnai, o nuo pamatytų vaizdų ir išgirstų frazių- ima juokas.
Renginiui pasibaigus, beskambant „Geriausi mūsų vakarai“, visi 12okai teikė gėles mokytojams. Galvodama kam teikti savąją, pamačiau lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane mokė nuo šeštos iki aštuntos klasės. Net suspaudė širdį, kaip visa tai buvo seniai ir kaip aš to buvau pasiilgus.Tada supratau, kad Jų, mokytojų, mes niekada nepamiršime, kaip ir jie mūsų. Įteikusi gėlę, pagalvojau „Mes dar grįšim“. Taip, mes dar grįšim čia- į mokyklą, kurioje leidom ankstyvus rytus ir vėlias popietes. Grįšim, kai norėsis pabūti ten, kur praėjo pirmoji meilė ir liko daug neištaisytų klaidų.
Dabar, kai jau nuskambėjo paskutinis skambutis ir jį girdės tik sekančios kartos, o jau mano vardo iš dienyno niekas nebekvies, noriu parašyti, kad mokykla man davė labai daug, Nuostabūs mokytojai, išmoktos pamokos, kurias tikrai panaudosiu savo gyvenimo kely, perskaitytos knygos, žmonės, su kuriais ėjau koja kojon visus šiuos metus, atrasti draugai ir pačios geriausios akimirkos.
Ačiū, mokykla, kad globojai, kad priglaudei, kai skaudėjo ar kai veidą puošė šypsena, kad guodei ir tiek daug ko išmokei!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą