2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

vasaros universitetas

Myliu spalvotas dienas. Viena raudona, kita - žalia. Iš ryto džiaugsmas, vakarop - liūdesys, naktį - euforija. Katė, romanai, suverti karoliukai, ataušusi kava.
Mano vasara!
Ji atėjusi ilgai dar žiūrėjo į tolį, vaivorykštes, lietų. Ilgai dar nenorėjo patikėti, kad pagaliau kova laimėta jos naudai. Juk tiek grumtasi, kovota, puoselėta vilčių...
Į kambarį įžengė išsiblaškiusi mergina. Atrodė, lyg kažko ieškotų, blaškytųsi, nerastų. Pamačiusi ją nusišypsojo, iš pradžių vos matomai. Matyt, negalėjo patikėti, kad štai ji, pagaliau čia, pagaliau išlaukė, nugalėjo, atėjo! Rodos, pamiršo viską, kas prieš tai nedavė ramybės, tik - žiūrėjo, juokėsi, linksėjo galva, žaidė su garbanomis, kurios vos vos švelniai lietė pečius. Galiausiai pribėgusi stipriai ją apglėbė ir ilgai glostė nugarą, plaukus, stipriai apkabinusi laikė savo vėjavaikiškam glėby - it ruduo žiemą. Visas kambarys prisipildė kažkokio magiško jaukumo it po prisipažinimo meilei - trumpam pasislėpė rytų vėjas, o oras pakvipo levandomis. Gera. Visam pasauly prasigiedrijo debesys, užplieskė karšta saulė, ataidėjo gėris. O dvi būtybės negalėjo atsidžiaugti, kad pagaliau surado viena kitą. Meda pagaliau surado vasarą.

 Atėjus taip ilgai lauktoms (labai labai) atostogoms, dvi paras mokiausi tarti sakinį „Man atostogos“. Sunkiai tikėjau, kad man nebereikia NIEKUR lėkti, nebėra JOKIŲ egzaminų, kad nebeprivalau gyventi ritmu mokslai - mokslai, galų galiausiai, kad VISKAS jau praeity ir mano vasara vasara vasara atėjo!

Dabar daug mokausi. Toleruoti. Nerėžti tiesos į akis. Nepasimesti (tiek miško, tiek gyvenimo labirintuose). Būti. Dirbti. Gyventi. Ateiti laiku, išeiti laiku, atsikelti laiku, viską suspėti laiku. Rašyti. Galvoti. Ilsėtis ir kartu daug dirbti bei siekti. Groti pianinu. Nebūti, kuomet manęs nenori ir nebūti, kuomet nori ne manęs, o to, ką aš galiu duoti. Piešti. Kalbėti prancūziškai. Teisingai aptarnauti klientus (net jei kartais tai atrodo visai beviltiška). Išgyventi. Iš gyvenimo pasiimti maximumą. Keliauti. Skaičiuoti laiką. Daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavau. Mėginti, nes juk vis tiek neturiu ko prarasti. Šukuoti katės kailį 6h ryto (mieguistai, tačiau su didele meile). Juoktis. Vasaroti. Dainuoti. Suprasti. Bendrauti kurianti ir ieškant. Ir vėl dirbti. Kurti. Tikėti. Šypsotis. Būti laiminga. Verti karoliukus (iš jų vėliau gims gražūs medžiai). Skaityti. Kalbėti ir tylėti.

Mokausi visko tiek daug ir kartu mažai. Pasibaigus pirmąjam kursui, taip buvau įpratus kiekvieną dieną įdėti į save bent dalelytę žinių, jog tai nustoti daryti tapo taip pat neįmanoma, kaip man nustoti gerti kavą, todėl savęs paklausiau „Nori stovėti vietoje ar eiti pirmyn?“. Savaitę prastovėjusi vietoje, supratau, kad degraduoju. Išėjau į miestą ir pradėjau „gerti“ į save viską bei stebėti - kaip harmoningai šlama lapai, kaip mama nušluosto vaiko lūpų kamputį, kuomet ant jo pasilieka ledų dėmelė, kaip kaifuoja subrendęs vyras žingsniuodamas karštu asfaltu ir klausydamasis muzikos iš mp3, kaip ramiai močiūtė dar visai mažai anūkei aiškina, kad šiukštu per raudoną eiti negalima, kaip žmonės jaukiai bendrauja eidami pagrindine centro gatve ir kaip prisėda pabūti ramybėj po 8h darbo dienos - visko aplink mus ir mumyse tiek daug, tiek daug dar yra ko išmokti!..

Todėl einu ir mokausi. Gyvenimas nuvedė į tokius kelius, kokiuose niekad nemaniau atsidursianti. Pasirinkimų turėjau mažai - arba likti čia pat, kur esu, arba leistis nežinomais keliais (vien žinojimas, kad tame kely patirsiu daug naujo, mane stumte stume eiti nežinomojo link). Gyvenimo studijose kur kas daugiau namų darbų nei universtiteto, tačiau dabar, praėjus dviems savaitėms po mano pasirinkimo, jaučiuosi tiek pilna visko, o rimtas darbas dar tik prieš akis, todėl džiaugdamasi sau linkiu paimti iš gyvenimo studijų viską viską, kas tik tilps mano kišenėse. Esu pasiryžusi išmokti dar labai daug, kiekvieną dieną ši vasara mane lepina ir stebina nuvesdama į tokią sritį, kurioje dar nebuvojau, šitaip leisdama įgyti dar daugiau patirties, žinių, minčių, suopračio gyventi ir noro veikti. Mano vasara...Begalinis ačiū!



Vasarą net oras spalvingesnis. Net šiluma kvepia šviežiai raikyta duona ir vaikyste, o trumpam į svečius užėjęs vėjas - šiltu atšiaurumu, kuris moko gyventi.
Gyvenkime spalvotai, mylėkime spalvotai, būkime spalvotai,

M. P.