Pamėgau į klausimą „Kaip sekasi?“ atsakyti nejaukia (o gal- kaip tik jaukia?) tyla. Nes nežinau. Atrodo, tik aštuntoji vasaros diena, o man - vasara spėjo ir prasidėti, ir pasibaigti, ir vėl prasidėti. Visko tiek daug, bet, kas žaviausia, tos vasaros besaikiai lėkimai sugrąžino man namų švelnią tylą ir, kas svarbiausia, atrinko žmones ir vertybes.
Nuo pat Gatvės muzikos dienos, kuomet buvo tiek daug visko (ir prasmės, ir ilgų pokalbių, ir kavos, tikrumo, netikėtų susitikimų) tylomis savy pajaučiau, kad turiu pasakyti viskam didelį stambų „STOP“. Ir kūrybai, ir teatrui, ir savanorystei, ir žmonėms, kurie it žvakės, mano gyvenime sudeginantys aistrą, pomėgius, net nesveiką polinkį nuolat visur ir visada rizikuoti. Ir pasakiau, parodžiau didelį raudoną ženklą.
Nuovargis. Jaučiau, jog kada nors susidursiu. Nuojauta, neapvylei ir šįkart. Nuovargis viskam. Absoliučiai. Rytiniam kavos puodeliui. Darbui. Repeticijoms. Net prisiversti nueiti į renginį pasidarė košmariškai sunku. Svarbiausia, jog aklai tikėjau, kad po 10h miego tai praeis. Vėl, šventas naivume, kaip metų metais bėgant, lekiant, skubant, dalyvaujant visur, kur tik įmanoma, ir niekad neišsimiegant (nes gi naktį kuri..), įmanoma susikaupusį nuovargį užglaistyt pusės paros miiegu? Nė velnio.
Dvi savaites gyvenusi tik mokslais ir maršrutu kolegija - namai, Kristinos paraginta nuėjau į KV gimtadienį. Nemoku apsakyti to jausmo! Kai aplink tave - žmonės ir tu bendrauji iki malonaus galvos svaigimo, bendrauji, nes taip be proto gera po raminančios namų tylos, kolegijos šurmulio, repeticijų ir mokslų tiesiog būti ir bendrauti! Priėjus pasakyti „labas“ ir apkabinti, kalbėtis apie bet ką (net apie debesų mėlį ir plaukų ilgį), šokinėti iš džiaugsmo, nes kitaip tiesiog negali. Nebesulaikai savęs nuo to džiugaus suvokimo, jog gi bendravimas, tiesiog paprasčiausias buvimas šalia, nuo nieko nebėgant - ir yra pats geriausias poilsis...
Pradėjus gyventi sesijos ritmu, pradėjau gaudyti mokslo žiburėlius iš visos širdies. Pradedant nuoširdžiu fotografavimu (fotosesijos teatre, lauke, namie, balkone, mieste...), baigiant sąžiningu politikos konspektų mokymusi. Nuo ryto lig vakaro - mokslai. Taip, pavasario sesija, rodai ragučius, betgi iki šiltos ramybės ir vasaros atostogų - jau visai nedaug...
Tas ženklas „STOP“. Iš pirmo žvilgsnio, jis tiek daug iš manęs atimė - kelias savaites nuostabaus laiko, galimybių, kurios nebepasikartos, susitikimų, pažinčių, atradimų, bet pamokančiai ir skausmingai parodė - turiu save riboti, nesileisti į nuotykius, tačiau - kavos puodeliui su tikru draugu laiko mano dienotvarkėj turi atsirasti net jei ir laukia trys dešimtys nepadarytų darbų darbelių.
Dabar jaučiuosi šiek tiek pavargusi (nuo sesijos, mokymosi, sudužusių abejonių ir ištremtos nevilties), nes net ir 15val miegas nepadėjo, tačiau gavau tvirtą pamoką - atsirinkti žmones, vertybes, pomėgius. Nepulti bet kur ir bet kada ir nebijoti kartais sau pasakyti „STOP“. Dabar jau pamažu grįžtu į save, bet tokia, kokia buvau - visur bėganti, visko norinti, lekianti - nnebebūsiu. Nes juk kartais garsiai užtrenktos durys absoliučiai viskam daug skaudesniu aidu suskamba nei pašėlęs ritmas ir skubėjimas iki apsvaigimo...
Ilgai dar kursiu istorijas. Katėms Auksaspalviams šunims. Stebėsiu, gersiu rytinį kavos puodelį ir tvirtai žinosiu, jog einu gyvenimo keliu tvirtai (taip, nebebėgu) ir tylomis ramins žinojimas - galiu bet kurią sekundę savo žingsnį sustabdyti, nes pasakyti sau „STOP“ - retkarčiais it gydanti arbata.
