Tinklaraštis: metukus švenčiam Jūsų dėka

Atrodo, dar tik vakar čia įvedžiau drebančiomis iš jaudulio rankomis „I can always make your smile!“, pirmieji nerišlūs įrašai, baimė būti nesuprastai, abejonės, o šiandien- jau metai, kaip gyvenu su www.igyvenima.blogspot.com, jau 365 dienos, kaip dalinuosi su Jumis skania arbata ir karstelėjusia kava. Metai, kaip mano gyvenimas pradėjo švytėti kitomis spalvomis.

Metų reziumė:
24 įrašai- pernelyg mažai, kad pločiau sau, per daug, kad neliktų nepastebėta.
Turint galvoje tai, kad pusė metų tinklaraštį buvau visiškai palikusi, 24 įrašai- dar ne taip blogai. Pažadu kitąmet parašyti dukart daugiau.

27 sekėjai- ties kiekvieno atsiradimu dešinėje tinklaraščio pusėje nuoširdžiai nusišypsodavau. Man Jūs kiekvienas labai daug reiškiate. O visi kartu- armija mano globėjų ir palaikytojų. Ačiū Jums. Nuoširdžiai. Kad sekate, palaikote, komentuojate, tikite, džaugiatės ir liūdite. Už viską AČIŪ.

Tie, kurie susižavėjo- per šiuos metus ne sykį esu gavusi laiškų su palaikančiomis frazėmis, gražiais žodžiais, paskatomis rašyti ir niekad nesustoti. Vieni išsireikšdavo keliais sakiniais, kiti- parašydavo ilgėliausius laiškus. Jūs mano gyvenimo kelią nušvietėte kitomis spalvomis. Aš Jus myliu. Kone kasdien girdėti „Aš tavimi žaviuosi“ mane skatino lipti aukščiau, tikėti labiau, siekti daugiau. Lipdama aukštyn, dėkoju kiekvienam, kad suteikdavo jėgų, įnešdavo optimizmo, įplieksdavo šypseną. Jums- žodžiais nenusakoma padėka.

Pakitęs gyvenimas- per šiuos metus mano gyvenime labai daug kas pasikeitė. Jei prieš metus ant pirštų galėdavau suskaičiuot, kur manęs pilna ir kur einu, lekiu, dalyvauju, dabar tesuskaičiuočiau tik kur dar nesu dalyvavus, buvus, ėjus. Išvardyti, ką veikiu ir kur dalyvauju- neužtektų net šios nakties. Dienotvarkė pilnut pilnutėlė, lekiu, kur tik galiu, einu, kur tik leidžia galimybės, dalyvauju, kur tik norisi. Labai džiaugiuosi, kad savanorystės idėja per šiuos metus užkrečiau ne vieną dešimtį žmonių. Ir visi įgavo entuziazmą, prisijaukino savanorystę, pradėjo visur reikštis ir dalyvauti. Džiaugiuosi.
Taip pat užverčiau vieną gyvenimo lapą ir atsiverčiau baltut baltutėlį kitą- baigiau mokyklą ir tapau studente. Nuo rugsėjo viskas bus gerokai kitaip, gyvenimas pasisuks visai kitu kampu, vietoj kontrolinių bus koliai, o vietoj pamokų- paskaitos, egzaminai bus ne kas 12metų, o kas pusmetį. Viskas bus rimčiau, įdomiau, galbūt ir linksmiau, gražiau. Rugsėjis jau atkeliauja.. :)


Nors man vis dar sunku suvokti, kad praėjo jau metai, tačiau dėkoju darsyk kiekvienam prisidėjusiam prie šio tinlaraščio, kiekvienam, kuris su šio blog'o pagalba kitaip pamatė gyvenimą, kiekvienam, kuris nušvietė žvaigždes ryškiau.

AČIŪ!!!!

Tikiuosi, kad būsite su manimi ir toliau, viliuosi, kad kartu mes patirsime dar daug gražių akimirkų.

Linkėjimai iš širdies į širdį,
Medut.

tuk tuk- kas? skausmas.

Grotuve vėl skamba tos pačios dainos, kaip prieš penkerius metus, geriu tą pačią arbatą, mane supa begalės nuostabių žmonių, kurių apkabinimus jaučiu kiekvieną dieną, lankausi tose pačiose iki nerealumo mielose vietose, rodos, nepasikeitė niekas, tik per šį mėnesį, kai nerašiau tinklaraščio, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas.

Prisipažinti miniai, kad skauda yra daug nuoširdžiau, nei dar vienas džiaugsmo šūksnis.

Kai visi klausinėjo, kodėl nerašau blog'o, atsakydavau „Nenoriu rašyti, kad man blogai. Jie negali to žinoti. Nors...kartais norėčiau, kad man būtų ant kaktos parašyta 'Nelieskite, man irgi skauda...'“, tada visi lyg susitarę kartojo, kad nuoširdumas- mano ginklas ir geriau prisipažinti, jog dabar skauda, nei dirbtinai šūkčioti „Aš laiminga“.

Iš tiesų, visada buvau/esu laiminga, net jei to ir nerodau. Tiesiog viduje kasdien dėkoju už tai, kad galiu patirti nuoširdų džiaugsmą, kad turiu daug daug daug veiklos ir noriu dar daugiau, kad turiu katę žvilgančiomis akimis ir mano akiraty- vien žmonės iš didžiosios Ž.
Bet liepos mėnuo man tikrai nebuvo dėkingas. Išskyrus paskutinę dieną.

joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!

Taip, tai buvo dieviška, nerealu, nuostabu. Sveikinimai visomis kalbomis ir iš įvairiausių tautybių žmonių. Tą sekmadienį mylėjau pasenti. Ir kaip klaikiai gera žinoti, kad kažkam rūpi, kad kažkas stengiasi ir daro šventę, kurios net neplanavai.
*O shit, aš ir vėl pradedu nuo gero. Ką gi, tai gal aš tikrai nepataisoma optimistė? Pasakykit, kad TAIP!

Liepa prasidėjo kelione. Nuo Vilniaus iki Grigiškių, Širvintų, Akytaus, Simno ir kitų miestų. Tos 10dienų buvo tokios keistos, kokių dar gyvenime nesu patyrusi. Komandoje- du visaginiečiai, klaikiai dievinantys save nuodyti cigaretėmis ir alumi. Vien supratus, kad mano komandoje rūko trys žmonės, apsisuko galva kokį milijoną kartų. Bandėm ieškoti kompromisų, buvo ir pykčių, buvo visko tiek daug, kad net sunku nupasakoti. Bet nuo liepos 6d. nebegaliu žiūrėti į cigaretes ir bet kokį alkoholį.
Užtat beprotiškai įsimylėjau Birštoną ir kitus miestus. Net Simnas savaip žavus nenormaliai dideliu varlių kiekiu ir tuščia aikšte. Ir niekad niekad nepamiršiu, kaip gera buvo važinėti dviračiu po Birštoną, sėdėti ant Kernavės kalno naktį, kurpti straipsnius paryčiui mašinoj, vaikštant vidurnaktį basomis sukurti eilėraštį „Basomis po naktinį miestą, kai žvaigždės lipo ant dangaus, kodėl davei ištverti šitiek, kai gyvenimas galėjo lepinti labiau?<....>“

Grįžus- daug daug gimtadienių, keisto Kauno, keistų žmonių, šurmulio ir nesusipratimo. Vaikų stovykla, kurioje turėjau dirbti vadove, neįvyko ir teko ieškoti, kaip praleisti tas dvi savaites. Buvo daug gražių susitikimų lietui lyjant, žaidimų Baltuose drambliuose ir vaikščiojimų per balas. Ir toliau įnirtingai lėkiau ten, kur norėjosi. Įtariu, kad man yra įgimta visad eiti jei ne į priekį, tai bent atgal, bet niekad nestovėti vietoje. Nežinau, kiek tame slypi gėrio ar blogio.

Stojant į aukštąją mokyklą teko išeikvoti begales nervų, nemiegoti daug naktų ir užsigeriant vandeniu valgyti alaus mielių tabletes. Viena po kitos. Penkiolika iš viso.
Tada prisiminiau, kaip Gintarė kartojo „Tu tik teatre! Tave matau tik jame, tau- teatras, teatras, teatras!“. Skauda, teatre taip ir liksiu tik žiūrovė. Nors vakar vaidinau vaikų stovykloje, bet kritikės jau savęs nematau. Gal ir gerai. Šilti santykiai su tam tikrais teatro žmonėmis liks šilti, o taip bijojau, kad jie atšals!
Vis tiek teatras buvo, yra ir bus mano gyvenimo meilė, įkvėpimas ir aistra. Gyevnsiu juo kaip ir iki šiol gyvenau.

Užsidarius vienoms durims, atsivėrė kitos. Tik, kaip ir reikėjo tikėtis, daugumai tai nepatiko. Buvau šventai įsitikinus, kad artimieji mane palaikys, kad ir ką bedaryčiau, o šiandien jau sėdžiu ir galvoju, kad vienai teks kovoti plyname lauke. Užsigeriant arbata, užvalgant avižiniais sausainiais, vis tiek rugsėjį žengsiu į naują gyvenimą ir visiems įrodysiu, kad net ir baigus kolegiją gali išlikti žmogumi, gauti padorų darbą ir laimingai gyventi.

Mes susitiksime. Jei ne čia, tai kitur: teatre, kavinėj, mieste, gatvėj. Bet kur susitiksim. Netyčia.

Žinau, kad mano gyvenimo nuopoliai yra visiškas nulis prieš tikras nelaimes. Žinau, kad jau rytoj taip nebeskaudės, bet šiandien tenoriu, kad man ant kaktos būtų užrašas „Man irgi kartais skauda...“.



*Ir žinau, kad net jei dabar palikčiau blog'ą be gyvybės ženklų, mes kažkur, kažkada susitiktume. Žinau.
Bet nepaliksiu.


Gero antradienio linkiu.

Teatras: būti ir gyventi

Jis įkvepia kurti, tikėti, vėl ir vėl iš naujo pamilti. Jame augama. Juo gyvenama.

Jame gera būti ir kai saulė šviečia, ir kai lietūs lyja. Į jį gera grįžti visada, visomis popietėmis ir visais sekmadienio rytais.

TAIP, jis- TEATRAS.

 Teatrą savo antrais namais vadinu jau kelerius metus. Nes ten gera. Nes taip norisi. Nes ten visada pasitinka šiltos šypsenos ir nesumeluotas nuoširdumas. Nes ten yra menininkų oazė. Nes ten sklando įkvėpimas.

Anksčiau teatre savęs niekaip nemačiau. Ėjau į teatrą, lankiausi jame, bet nebuvo to, kas viliotų atgal į teatrą. Tiesiog buvau eilinė žiūrovė, kuriai teatras viso labo buvo tik poilsis. Nieku gyvu nebūčiau išvardinus nei Vaitkaus, nei Kudzmanaitės spektaklių, nebūčiau net pasakius, koks režisierius yra mano mėgstamiausias, o ką jau kalbėti apie aktorius. Negyvenau tuo. Ir net neįtariau, kad kažkada gyvensiu.

Iš besiilsinčios teatre žiūrovės daugiau nei prieš du metus tapau žmogumi, kuris teatre ne ilsisi, o semiasi įkvėpimo (kad naktį galėčiau išguldyti jį eiliukuose, chi ), peno sielai. Jei prieš du metus mieliau eidavau į komediją, dabar mieliau pasirenku dramą, kurioje gliaudomi be proto sunkūs žmonių likimai, gvildenami neįprastai liūdni gyvenimai, į tragedijas, kuriose dėl vienos mažos klaidelės sugriūva visas ramus gyvenimas ir žūsta net mažiausi vaikai. Būna žiūrovų, kurie iš tokių spektaklių išeina prislėgti, pasipiktinę ant režisieriaus, pikti, liūdni, o man tokie prasmės kupini spektakliai yra didžiausia atgaiva po darbo dienos. Ir kai spektakly miršta dvynukai, žinau, kad taip norima parodyti, kaip dėl mažų klaidų įvyksta didelės nelaimės, ir puikiai suprantu, kad šitame režisieriaus užmanyme yra labai daug prasmės. Dabar teatre įgaunu įkvėpimo ir polėkio rašyti, kuri, eiliuoti ir prozuoti.

Kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį iš jo stengiuosi paimti viską, kas įmanoma. Viską, ką jis gali duoti- spalvas, garsus, prasmingas frazes, režisieriaus užmanymus, įvairiausius perfomansus, nuoširdžius žvilgsnius, tikėjimą, viltį, meilę, laisvę. Ir nesvarbu su kuo teatre būni, kada, kurioje eilėje sėdi ir koks oras už teatro užvertų durų. Svarbiausia sugebėti iš teatro pasisemti nors dalelę to, ką jis mums, žiūrovams, siūlo. Paisemti ir ilgai nešiotis savyje arba atiduoti savo piešiniams, eilėraščiams, rašomoms knygoms. Kad buvimas teatre išliktų prasmingu ir tikru įkvėpimo šaltiniu bei kultūros dalimi, kuria galėtume didžiuotis.

Šią vasarą supratau, kad jau dvi savaites nesilankiau teatre, bet gyvenu juo taip stipriai, kaip tik įmanoma. Toks jausmas, kad kas dieną pažiūrėčiau po nuostabų spektaklį ir po to parašyčiau analizę. Po tokio gyvenimo savaitę antrą suvokiau, kad aš gi jau net gyvenu teatru! Jei anksčiau tik gyvendavau spektaklių laukimu, dabar jau gyvenu pačiu teatru. Žinot tą jausmą, kai gyveni kažkokiu veiksmu, paveikslo tapymu, renginio organizavimu, knygos rašymu ir taip beprotiškai tuo kaifuoji, kad jau nebematai savęs ateity be to tapymo, rašymo, organizavimo? Taip, dabar aš gyvenu būtent taip. Ir kuo toliau, tuo vis aiškiau matau save vaikštančią tais jaukiais koridoriukais ir buvimą toje jaukumo oazėje diena iš dienos. Jaučiuosi, chi, įsimylėjusi..teatrą!

Šiąnakt visas tris valandas buvimo teatre kaifavau tuo. Gyvenau vien tuo buvimu. Sėdėjau ten, žiūrėjau į tolį ir vien to užteko, kad dabar ir čia tyliai sau būčiau laiminga. Taip velniškai norėjosi, kad gi tas laikas prasitęstų dar ir dar, kad nesibaigtų naktis, kad tie žmonės neišeitų ir teatro durys neužsirakintų. Bet mano širdy jos bus atrakintos visą vasarą, visą gyvenimą.

Iš tiesų, dar labai norėjau parašyti, kad mes, žiūrovai, per dažnai nuvertiname aktorius manydami, kad jų darbas labai lengvas ir pavydėtinas. Aktoriai yra žmonės, kuriuos mes turėtume labai labai gerbti ir mylėti, nes tokie talentai, kurie mus nukeltų į kitą pasaulį sėdinčius žiūrovo kėdėje, yra verti aukso.
Ačiū Jums, mielieji, kad tikite tuo, ką darote, kad mylite savo darbą ir nevengiate padovanoti šypsenų! Už nuoširdų darbą ir atsidavimą teatrui Jums turėtų būti skiriamos Nobelio premijos. Jūs kažkam esate tik žmonės, o mums, žiūrovams- dalelė gyvenimo...
Aukso verti ir režisieriai visi iki vieno, ir visi visi teatrų darbuotojai. Be Jų dabar taip nemylėčiau gyventi. Ačiūūūū!


Teatro durys šį sezoną jau užsivėrė atostogoms, bet jei kas norėsite žiupsnelio teatro- kreipkitės, paskolinsiu. :)


Po TBN dar sunkiai beatsigaunanti, bet labai besišypsanti,
Meda.

Gyvenimas: geriausio nereikia laukti, geriausiu reikia gyventi

Kažkodėl dabar labai dažnai manęs klausia, kaip  man sekasi. Net neįsivaizduoju, kas tam turi įtakos, bet Aušra prieš kelias dienas man pasakė „Po 15metų tavęs niekas to nebeklaus, nes visi žinos, kaip tau sekasi“, kažkaip saldžiai ir skaniai nuskambėjo. : )

Jei atvirai, į šį klausimą prasidėjus sesijai, dar nė karto neatsakiau, kad blogai. Nuo pat pirmojo egzamino, supratau, kad abitūros egzaminai- viso labo mažytis išbandymas gyvenimo kely, kuris tikrai nėra toks baisus, koks atrodė anksčiau. Atsikeli paryčiui, atsisėdi bene paskutinį kartą į mokyklos suolą, parašai ir- vuolia! Užplūsta toks palengvėjimas ir taip gera pasidaro, jog visą save sudėjai į tuos dvidešimt lapų, kad atsakyti, jog sekasi blogai, neapsiverčia liežuvis. :)  Nepatikėsit, bet pradėjau laukti rytojaus paskutinio egzamino ir stojamųjų. Galvojau, visai smagiai išlaikysiu septynių stojamųjų 'sesiją', bet vakar stipriai susimažinau jų skaičių iki trijų. Dabar tik ir tegirdžiu „Tu visur spėji, spėsi ir čia!“. O dar ir savaitę atostogų tikrų turėsiu prieš konsultaciją. Su Živile juokavom, kad pasidalinsim Lietuvos teatrus. Man LNDT, jai- LNOBT. Iš tikrųjų labai labai laukiu pokyčių gyvenime, kurie ateina taip nelauktai ir netikėtai, kad kartais jau pradedu galvoti, jog mano dėdė Likimas labai pašėlęs dėdė. :)

Visą gyvenimą man patys geriausi dalykai nutikdavo tada, kai visai to nelaukdavau, tiesiog tekėdavau ten, kur nešdavo upė ir visai ničnieko nesitikėdavau. Nežinau nuo ko tai priklauso, bet tie nuostabūs dalykai, kurie man atnešė begalinę laimę, atėjo tik tai tada, kai tiesiog gyvenau. Gyvenau, o ne siekiau tos laimės.

Vakar sužinojau, kad pusę mėnesio keliausiu po Lietuvą, po miestus ir miestelius vardan gražesnės Lietuvos po dvidešimties metų. Sužinojus, kad vyks į šią misiją atranka, sakiau sau, kad manęs laukia išleistuvės, „Velnio akmuo“ ir aš negaliu vykti. Bet po to iššoko mintis ”Kada, jei ne dabar, kada dar, jei ne šįkart?“. nenurimau tol, kol gavau laišką, jog esu atrinkta ir dar su keturiais žmonėmis leisiuosi į kelionę po Lietuvą. Dar sunkiai tuo galiu patikėti! 2010metų pavasarį užrašiusi svajonių plakate „Noriu pirmiausia ne aplankyti tolimiausias šalis, o pamatyti savo šalį, apkeliauti  Lietuvos kaimus ir miestus“, pati dar tuo netikiu, kaip viskas pildosi. Praėjusią vasarą apkeliavau kone pusė Lietuvos su SA, o šiemet ir toliau tęsiu keliones po gimtąją šalį. O juk iš šios vasaros nesitikėjau absoliučiai nieko, tik jaudulio dėl egzaminų ir rezultatų laukimo. O va, net pačiai keista, kaip viskas gražiai susidėliojo, kaip nutinka gražiausi dalykai to net nesitikint. Kažkodėl įtariu, kad misijos metu dėl emocijų ir nuotykių gausos, rašysiu dienoraštį. Pažadu grįžus pasidalinti nuotykiais, sėkmėmis, emocijomis, išgyvenimais, viltimis ir neviltimis.

Praeitą savaitgalį Karolina mane pradžiugino įrašu blog'e apie mane. Kai perskaičiau, kaip mano kūryba įkvepia kurti kitus, kaip Ji džiaugiasi mano naujais eilėraščiais, kaip tiki, kad aš einu teisingu keliu, pamaniau, kad sapnuoju! Tiesą sakant, vis dažniau išgirstu pagyrimų savo kūrybai, rašymui, eilėraščiams ir kiekvieną kartą sunku patikėti, kad tai tikrų tikriausia realybė! O juk rašau net nesitikėdama sulaukti tokių nuostabių žodžių, rašau, nes kitaip sprogčiau. Galbūt todėl ir ateina tie gražūs dalykai? Labai labai dėkoju ir man labai gera žinoti, kad kažkam mano kūryba yra reikalinga ir net įkvepia rašyti kitus! Dalinuosi savo Draugės įrašu:
http://sypsokisgyvenimui.blogspot.com/2011/06/namuos-zidinys-virduly-arbata.html

O štai, prieš savaitę, visai visai netikėtau gavau laišką su pranešimu, kad su įrašu apie Ivanauskaitę, laimėjau jos naujo leidimo knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Buvau ir anksčiau dalyvavusi 15min konkursuose, bet nesėkmingai, todėl ir šįkart nesitikėjau nieko, jau net ir pamiršus buvau, kad dalyvauju konkurse. Tą popietę šypsena nuo veido jau nebedingo, o rytoj žadu važiuoti į redakciją atsiimti savo laimėjimo. :)  Pagaliau rytoj galėsiu skaityti viską, ką noriu, viską, kas įkvepia! Pabaigsiu „Kelionę į Šambalą“, tada imsiuos „Mano prarastosios žemės“, ir jau tuomet- laimėtosios „Miegančių drugelių tvirtovės“. Dabar kaip tik pagalvojau, kad į misiją po Lietuvą taip pat reiks įsimesti kokią knygiukštę. :)

O dar Jums niekad nepasakojau apie pažintis, kurios mane visą gyvenimą atakuoja nepasiruošusią ir to nelaukiančią, bet juk tame ir slypi žavumas! Juolab, kad visai netikėtai jau daugybę sykių teko susipažinti su tokiais žmonėmis, apie kuriuos tik pasvajodavau. Va, vakar netikėtai turėjau pokalbį su savo autoritetu, Lietuvos šviesuliu ir Žmogumi Nijole Oželyte. Šį rudenį dalyvavau renginyje, kuriame susipažinau su Zuoku, kuriuo labai žaviuosi dėl Jo idėjų, lyderiškumo, vedimo į priekį ir tikėjimo šalimi. Prašau, tik nesakykit dabar, kaaip Jis Jums nepatinka. :) Jei jau Jis manė įkvėpė Gyventi ir diena, kai Jis buvo mano mokykloje buvo viena iš tų dienų, kurios nesileidžia pamirštamos, tai man Jis Žmogus, kuriuo žavėtis verta.
Buvo daug tų pažinčių, daug gražių akimirkų išgyventa, daug gražių žodžių išgirsta, bet labiausiai paglosto širdį Aktorių šypsenos, nuoširdus bendravimas, rūpinimasis, rodos, kai visai to nesitiki! Sakiau, kai grįštu iš teatro, man ir transporto nereikia- iš tos laimės pati galėčiau parbėgti namo. Myliu tuos gražius pokalbius, kurių visai nelaukdavome, bet jie taip netikėtai įvykdavo sušildydami gyvenimą savaitei į priekį.

Todėl ir garsiai sakau, kad gražiausi dalykai ateina tik tada, kai jų visiškai nelaukiame ir nesitikime. Toks tas gyvenimas su dėde likimu ir teta pokštininke. :)



Beje, vasarą pradėjau jau diplomuota- šeštadienį gavau „Kito varianto“ diplomą! Rodos, metų pastangos, interviu ėmimas iš nerealiosios Monikos, benamio gaudymas, pokalbiai su teatrologais ir žurnalistais, namų darbų darymai nenuėjo veltui. :)


Atsisveikinu vasariškai, su kavos puodeliu rankoje ir nuostabiu oru!
Meda.


Ir dar- mano narkotikas-atradimas.

išpildyk savo svajonę, gerai?

Dabar žinau, kad svajonių negalima žudyti, negalima jų suplėšyti it senų laiškų ir sudeginti lauže. NIEKU GYVU NEGALIMA.


Iš tiesų, liūdną matyti, kaip jaunas žmogus pasirenka banalų ir pramintą kelią vietoj to tako, galbūt apžėlusio, bet taip išsvajoto ir taip jam tinkamo. Ir labai gaila tų svajonių, kurios numetamos į kampą it šiukšlės, o juk vaikystėj dėl jų vaikai gyveno, tikėjo jomis, augo su tomis svajonėmis. Tai kodėl taip lengvai atsisakome TO, kas mums pusė gyvenimo atrodė be galo svarbu? To, apie ką nė diena nepraeidavo nepagalvojus? Kodėl bijote visiems garsiai ištarti „Čia- mano Svajonė ir aš eisiu Jos link“?

Noriu tikėti, jog Jūs suprasite, kad reikia sukilti. Sukilti už svajones.

Pati dabar išgyvenu sukilimą už savo svajonę. Tokia seną, jog maniau, kad ji tėra užgaida. Buvau ją nužudžius, sutrypus, palikus. Po kurio laiko ją prikėliau, bet teištariau „Kada nors tave įgyvendinsiu, dar palauk...“ Bet svajonės gi negali laukti Jūsų visą gyvenimą, joms reikia būti išpildytoms. Nesvarbu, ar tai gyvūno įsigijimas, apie kurį svajojai nuo dvejų metų, ar profesija, kurią buvai numetęs šalin, nors vaikystėj save matei būtent jos amplua...
Šiandien ryte supratau. Aš PRIVALAU pamėginti. Ne dėl to, kad visi nuolat kartoja, jog mane mato būtent toje svajonėje, ne dėl šiltų pokalbių ir tikėjimo manimi, o dėl to, kad tai- svajonė, kuriai jau arti dešimties metų ir negaliu nesišypsoti pagalvojus apie ją, negaliu ramiai eiti grindiniu, kai matau save išpildančią tą svajonę- savaime šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien padariau pirmąjį žingsnelį link svajonės įgyvendinimo. Žinau, kad bus velniškai sunku, žinau, kad galbūt skaudės ir garsiai keiksiuosi, žinau, kad reikalausiu iš savęs labai daug ir išsiugdysiu velniškai gerą valią, iš patarėjų imsiu viską, ką tik gali jie duoti, gal klupsiu ir vėl kelsiuosi, o gal suprasiu, kad tai ne man ir viską mesiu, bet žinau vieną- niekada nesigailėsiu, kad tai padariau, kad įgyvendinau vaikystės svajonę, kad pabandžiau eiti tuo keliu. Kad ir koks kalnuotas jis būtų.

Todėl šiandien ir prašau sukilti už svajones- nebijoti gyventi pildant jas ir jų nežudyti, neišmesti it šiukšlių.

Dabar pat pagalvokite, kokia yra didžiausia Jūsų svajonė ir paeikite vieną žingsnelį link jos, Galbūt labai mažą ir neužtikrintą, bet, prašau, paeikite.  
Ir niekada niekada nenustokite svajoti!

Šiandien svajinga nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų,

Meda.

„Tebūnie naktis!“- savanoriaukime kartu!

Žinote tą jausmą, kai duodant prisipildo širdis???
Šį nuostabų rytą po trečiojo egzamino, noriu Jus, mano slaptų širdies kertelių išklausytojai ir įkvėpėjai, paskatinti duoti tam, kad prisipildytų ne rieškučios, o širdys- savanoriauti nuostabioje Vilniaus miesto šventėje „Tebūnie naktis!"

Naktį iš birželio 18d. į 19d. vyks nuostabiausia metų šventė, visą naktį žmones stebins bene šimtas reinginių, bus rodomi spektakliai, filmai, vyks įvairaus žanro  koncertai, Vilniaus centras aidės nuo praeivių juoko, balsų, triukšmo!
 „Kultūros savanoriai“ vienija žmones, savanoriaujančius įvairiuose kultūros renginiuose ir šiemet, kaip ir ankstesniais metais, renka savanorius šiai nuostabiai šventei!

Mainais už savanorystę gausite:

• daaaaaaug įspūdžių, kurie dar ilgai ilgai nesileis būti pamirštami
• didelį ir spalvotą nuotykį, kurį po kokių 60-ties metų sėdėdami supamąjame krėsle pasakosite savo anūkams. 
• daaaaugybę naujų pažinčių, nes būtent tokių renginių metu ir suranda žmogus žmogų. Kiek pamenu, visada ateidavome dviese-tryse, o šventės įkaršty jau mūsų būdavo kone virš dešimt :) Per praėjusią „Tebūnie naktis“ frazę „Mano vardas Meda, malonu susipažinti“ ištariau kokį tūkstantį kartų. 
• nuostabiai gerai praleistą laiką, po kurio net nemiegojus visą naktį nesinorės miegoti! 
• visą kalną praeivių klausimų, į kuriuos atsakę, jausitės tarytum devintame danguje, nes žmonės Jus apdovanos šiltomis šypsenomis ir nuoširdžiai sakys „Ačiū“
• tą fantastišką jausmą, kurį jaučiant norisi klykti „Taip, ir aš esu viso šito stebuklo dalis!“
• susirgsite/užsikrėsite nepagydoma (prieš sesiją bandžiau išsigydyti kokiai savaitei- TIKRAI nepagydoma), bet labai smagia ir linksma liga- savanoryste
• padėsite mažą pamatėlį savo ateičiai, juk žinote- nuo pirmosios savanorystės ir prasideda Tai, ką galėtume pavadinti NEREALIU GYVENIMU
• galbūt net pamatysite organizavimo „virtuvę“

• įgysite komunikabilumo, darbo komandoje įgūdžių

Vis dar nemanai, kad verta savanoriauti? Tai, ką Tu šiame tinklarašty veiki? Eik miegoti. :)

Įkalbėjau?Tuomet pasirink, kur nori savanoriauti, užpildyk registracijos formą (ji apačioje) ir susitinkame renginy.

http://kulturossavanoriai.lt/?p=1651    -ČIA rasite viską, ko reikia tam, kad su ryškiai geltona liemene galėtumėte savanoriauti nuostabioje nakties šventėje.


Skaitytojau, blogeri, komentuotojau, TU esi reikalingas, todėl nebūk abejingas. :)


Linkėjimai ir pasimatysim šventėje,
Meda.

Mokykla, mes dar grįšim!!!

Paskutinis skambutis pirmoko rankoj. Buvo kas daugiau nemiegojęs ištvers. Šampano gėrėm kaip pamišę už tai, kad išėjom. Degtinės- už tuos, kurie buvo draugai. 

Šiandien vidurdienį mums nuskambėjo paskutinis skambutis. Garsus, skambus, atnešantis kažką naujo, nepatirto, nematyto.

Mokyklos baigimo laukiau kone visus 12metų, net virpėjau iš noro tapti studente, pajusti laisvę, mokytis tik tai, kas man įdomu ir pravers gyvenime.




Bet šiandieną pajutau- nenoriu palikti mokyklos.Varginantys kontroliniai darbai, mokytojų moralai, linksmi klasiokai, įvairiai nusiteikę mokytojai, šalti rytai einant į mokyklą- verkti norisi, kaip aš to pasiilgsiu! Ir jeigu dar vakar sakiau, kad noriu kuo greičiau užversti šį gyvenimo puslapį, šiandien tenoriu dar pagyventi nerūpestingai, pabūti valiūkiška, sėdėti kiekvieną pirmadienį 8 pamokas ir laukti anglų kalbos pamokų.


Tariam SUDIE, mojam ranka. Laukia veidai ir keliai nematyti. Žodžiai šilti išliks atminty, neleis sušalti kely.


Šiandienos rytas buvo ypač keistas. Jaudinausi, viskas krito iš rankų, bet atgavusi jėgas močiutės keptų blynų dėka, 8:30 jau buvau pas auklėtoją namuose.Rytinis šampanas. Ir niekaip nesuvokiame, kad praėjo jau 12metų. Taip, 12 nuostabių, nerūpestingų ir linksmų metų!
9valandą mūsų jau laukia limuzinai. Įlipusi pasijaučiu it pasakoje- pirmą sykį važiuoti limuzinu toks džiaugsmas lyg vaikui gauti saldainį. Vėl šampanas, vėl taurėmis susidaužiame vieni su kitais ir linkime visko, ko tik gali palinkėti abituriento lūpos.
Centre tenka lipti į Gedimino kalną. Su bateliais, su aukštakulniais! Man, kaip visai neseniai pamėgusiai aukštakulnius, tai buvo toooooks išbandymas. Užlipusi didžiavausi savimi. Be jokios savimylos. Esu tikrai verta medalio.
Vilniaus širdyje, ant Gedimino kalno, visi susikimbame rankomis ir sugalvojame norus, kuriuos paleidžiame su popieriniais žibintais. Mūsų klasės raudonasis pakyla pirmas!
Maniau, nulipti nuo kalno bus vieni juokai. Die, kaip klydau. Tai buvo tolygu irimuisi prieš srovę! Kai įveikiau ir kelionę žemyn, supratau, kaip gera eiti lygiu ir tvirtu grindiniu. Pasaka!
Atvykę su limuzinu į mokyklą, gauname po varpelį ir daugybę vienuoliktokų šūksnių bei plojimų.
Paskutinė auklėtojos pamoka. Tiek gražių žodžių prisakė, tiek visko prilinkėjo! Labiausiai įstrigo „Aš Jus mokydama buvau laaabai laiminga!“. Iš tiesų, mūsų auklėtojai esu labai dėkinga. Už tai, kad kai mūsų klasė atsidūrė bedugnėje, Ji prisiėmė atsakomybę ir tapo tuo Žmogumi, kuris kiekviename įžiūrėjo bent krislelį gėrio ir dirbo dėl mūsų naktimis. Ji man visus šiuos daugiau nei pusė metų kartojo, kad rašau gerai, kad būsiu gera žurnalistė ir kad nesikuklinčiau, nes esu verta daug. Ji mums visiems nuolat kartojo, kad kiekvienas esame ypatingas ir kad mums turi pasisekti. AČIŪ Jai- tai mokytoja, kuri mano širdyje išliks labai ilgai.

Lygiai virdurdienį suskambėjo skambutis- ilgai lauktas, žadantis daug nepatirtų kelių- paskutinis.
Renginys buvo labai nuostabus. Nuo Žemynos TV iki direktorės metinio pranešimo apie Žemynos respubliką. Nuo plojimų ligšiol tirpsta delnai, o nuo pamatytų vaizdų ir išgirstų frazių- ima juokas.
Renginiui pasibaigus, beskambant „Geriausi mūsų vakarai“, visi 12okai teikė gėles mokytojams. Galvodama kam teikti savąją, pamačiau lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane mokė nuo šeštos iki aštuntos klasės. Net suspaudė širdį, kaip visa tai buvo seniai ir kaip aš to buvau pasiilgus.Tada supratau, kad Jų, mokytojų, mes niekada nepamiršime, kaip ir jie mūsų. Įteikusi gėlę, pagalvojau „Mes dar grįšim“. Taip, mes dar grįšim čia- į mokyklą, kurioje leidom ankstyvus rytus ir vėlias popietes. Grįšim, kai norėsis pabūti ten, kur praėjo pirmoji meilė ir liko daug neištaisytų klaidų.

Dabar, kai jau nuskambėjo paskutinis skambutis ir jį girdės tik sekančios kartos, o jau mano vardo iš dienyno niekas nebekvies, noriu parašyti, kad mokykla man davė labai daug, Nuostabūs mokytojai, išmoktos pamokos, kurias tikrai panaudosiu savo gyvenimo kely, perskaitytos knygos, žmonės, su kuriais ėjau koja kojon visus šiuos metus, atrasti draugai ir pačios geriausios akimirkos.

Ačiū, mokykla, kad globojai, kad priglaudei, kai skaudėjo ar kai veidą puošė šypsena, kad guodei ir tiek daug ko išmokei!