Teatras: būti ir gyventi

Jis įkvepia kurti, tikėti, vėl ir vėl iš naujo pamilti. Jame augama. Juo gyvenama.

Jame gera būti ir kai saulė šviečia, ir kai lietūs lyja. Į jį gera grįžti visada, visomis popietėmis ir visais sekmadienio rytais.

TAIP, jis- TEATRAS.

 Teatrą savo antrais namais vadinu jau kelerius metus. Nes ten gera. Nes taip norisi. Nes ten visada pasitinka šiltos šypsenos ir nesumeluotas nuoširdumas. Nes ten yra menininkų oazė. Nes ten sklando įkvėpimas.

Anksčiau teatre savęs niekaip nemačiau. Ėjau į teatrą, lankiausi jame, bet nebuvo to, kas viliotų atgal į teatrą. Tiesiog buvau eilinė žiūrovė, kuriai teatras viso labo buvo tik poilsis. Nieku gyvu nebūčiau išvardinus nei Vaitkaus, nei Kudzmanaitės spektaklių, nebūčiau net pasakius, koks režisierius yra mano mėgstamiausias, o ką jau kalbėti apie aktorius. Negyvenau tuo. Ir net neįtariau, kad kažkada gyvensiu.

Iš besiilsinčios teatre žiūrovės daugiau nei prieš du metus tapau žmogumi, kuris teatre ne ilsisi, o semiasi įkvėpimo (kad naktį galėčiau išguldyti jį eiliukuose, chi ), peno sielai. Jei prieš du metus mieliau eidavau į komediją, dabar mieliau pasirenku dramą, kurioje gliaudomi be proto sunkūs žmonių likimai, gvildenami neįprastai liūdni gyvenimai, į tragedijas, kuriose dėl vienos mažos klaidelės sugriūva visas ramus gyvenimas ir žūsta net mažiausi vaikai. Būna žiūrovų, kurie iš tokių spektaklių išeina prislėgti, pasipiktinę ant režisieriaus, pikti, liūdni, o man tokie prasmės kupini spektakliai yra didžiausia atgaiva po darbo dienos. Ir kai spektakly miršta dvynukai, žinau, kad taip norima parodyti, kaip dėl mažų klaidų įvyksta didelės nelaimės, ir puikiai suprantu, kad šitame režisieriaus užmanyme yra labai daug prasmės. Dabar teatre įgaunu įkvėpimo ir polėkio rašyti, kuri, eiliuoti ir prozuoti.

Kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį iš jo stengiuosi paimti viską, kas įmanoma. Viską, ką jis gali duoti- spalvas, garsus, prasmingas frazes, režisieriaus užmanymus, įvairiausius perfomansus, nuoširdžius žvilgsnius, tikėjimą, viltį, meilę, laisvę. Ir nesvarbu su kuo teatre būni, kada, kurioje eilėje sėdi ir koks oras už teatro užvertų durų. Svarbiausia sugebėti iš teatro pasisemti nors dalelę to, ką jis mums, žiūrovams, siūlo. Paisemti ir ilgai nešiotis savyje arba atiduoti savo piešiniams, eilėraščiams, rašomoms knygoms. Kad buvimas teatre išliktų prasmingu ir tikru įkvėpimo šaltiniu bei kultūros dalimi, kuria galėtume didžiuotis.

Šią vasarą supratau, kad jau dvi savaites nesilankiau teatre, bet gyvenu juo taip stipriai, kaip tik įmanoma. Toks jausmas, kad kas dieną pažiūrėčiau po nuostabų spektaklį ir po to parašyčiau analizę. Po tokio gyvenimo savaitę antrą suvokiau, kad aš gi jau net gyvenu teatru! Jei anksčiau tik gyvendavau spektaklių laukimu, dabar jau gyvenu pačiu teatru. Žinot tą jausmą, kai gyveni kažkokiu veiksmu, paveikslo tapymu, renginio organizavimu, knygos rašymu ir taip beprotiškai tuo kaifuoji, kad jau nebematai savęs ateity be to tapymo, rašymo, organizavimo? Taip, dabar aš gyvenu būtent taip. Ir kuo toliau, tuo vis aiškiau matau save vaikštančią tais jaukiais koridoriukais ir buvimą toje jaukumo oazėje diena iš dienos. Jaučiuosi, chi, įsimylėjusi..teatrą!

Šiąnakt visas tris valandas buvimo teatre kaifavau tuo. Gyvenau vien tuo buvimu. Sėdėjau ten, žiūrėjau į tolį ir vien to užteko, kad dabar ir čia tyliai sau būčiau laiminga. Taip velniškai norėjosi, kad gi tas laikas prasitęstų dar ir dar, kad nesibaigtų naktis, kad tie žmonės neišeitų ir teatro durys neužsirakintų. Bet mano širdy jos bus atrakintos visą vasarą, visą gyvenimą.

Iš tiesų, dar labai norėjau parašyti, kad mes, žiūrovai, per dažnai nuvertiname aktorius manydami, kad jų darbas labai lengvas ir pavydėtinas. Aktoriai yra žmonės, kuriuos mes turėtume labai labai gerbti ir mylėti, nes tokie talentai, kurie mus nukeltų į kitą pasaulį sėdinčius žiūrovo kėdėje, yra verti aukso.
Ačiū Jums, mielieji, kad tikite tuo, ką darote, kad mylite savo darbą ir nevengiate padovanoti šypsenų! Už nuoširdų darbą ir atsidavimą teatrui Jums turėtų būti skiriamos Nobelio premijos. Jūs kažkam esate tik žmonės, o mums, žiūrovams- dalelė gyvenimo...
Aukso verti ir režisieriai visi iki vieno, ir visi visi teatrų darbuotojai. Be Jų dabar taip nemylėčiau gyventi. Ačiūūūū!


Teatro durys šį sezoną jau užsivėrė atostogoms, bet jei kas norėsite žiupsnelio teatro- kreipkitės, paskolinsiu. :)


Po TBN dar sunkiai beatsigaunanti, bet labai besišypsanti,
Meda.