Gyvenimas: geriausio nereikia laukti, geriausiu reikia gyventi

Kažkodėl dabar labai dažnai manęs klausia, kaip  man sekasi. Net neįsivaizduoju, kas tam turi įtakos, bet Aušra prieš kelias dienas man pasakė „Po 15metų tavęs niekas to nebeklaus, nes visi žinos, kaip tau sekasi“, kažkaip saldžiai ir skaniai nuskambėjo. : )

Jei atvirai, į šį klausimą prasidėjus sesijai, dar nė karto neatsakiau, kad blogai. Nuo pat pirmojo egzamino, supratau, kad abitūros egzaminai- viso labo mažytis išbandymas gyvenimo kely, kuris tikrai nėra toks baisus, koks atrodė anksčiau. Atsikeli paryčiui, atsisėdi bene paskutinį kartą į mokyklos suolą, parašai ir- vuolia! Užplūsta toks palengvėjimas ir taip gera pasidaro, jog visą save sudėjai į tuos dvidešimt lapų, kad atsakyti, jog sekasi blogai, neapsiverčia liežuvis. :)  Nepatikėsit, bet pradėjau laukti rytojaus paskutinio egzamino ir stojamųjų. Galvojau, visai smagiai išlaikysiu septynių stojamųjų 'sesiją', bet vakar stipriai susimažinau jų skaičių iki trijų. Dabar tik ir tegirdžiu „Tu visur spėji, spėsi ir čia!“. O dar ir savaitę atostogų tikrų turėsiu prieš konsultaciją. Su Živile juokavom, kad pasidalinsim Lietuvos teatrus. Man LNDT, jai- LNOBT. Iš tikrųjų labai labai laukiu pokyčių gyvenime, kurie ateina taip nelauktai ir netikėtai, kad kartais jau pradedu galvoti, jog mano dėdė Likimas labai pašėlęs dėdė. :)

Visą gyvenimą man patys geriausi dalykai nutikdavo tada, kai visai to nelaukdavau, tiesiog tekėdavau ten, kur nešdavo upė ir visai ničnieko nesitikėdavau. Nežinau nuo ko tai priklauso, bet tie nuostabūs dalykai, kurie man atnešė begalinę laimę, atėjo tik tai tada, kai tiesiog gyvenau. Gyvenau, o ne siekiau tos laimės.

Vakar sužinojau, kad pusę mėnesio keliausiu po Lietuvą, po miestus ir miestelius vardan gražesnės Lietuvos po dvidešimties metų. Sužinojus, kad vyks į šią misiją atranka, sakiau sau, kad manęs laukia išleistuvės, „Velnio akmuo“ ir aš negaliu vykti. Bet po to iššoko mintis ”Kada, jei ne dabar, kada dar, jei ne šįkart?“. nenurimau tol, kol gavau laišką, jog esu atrinkta ir dar su keturiais žmonėmis leisiuosi į kelionę po Lietuvą. Dar sunkiai tuo galiu patikėti! 2010metų pavasarį užrašiusi svajonių plakate „Noriu pirmiausia ne aplankyti tolimiausias šalis, o pamatyti savo šalį, apkeliauti  Lietuvos kaimus ir miestus“, pati dar tuo netikiu, kaip viskas pildosi. Praėjusią vasarą apkeliavau kone pusė Lietuvos su SA, o šiemet ir toliau tęsiu keliones po gimtąją šalį. O juk iš šios vasaros nesitikėjau absoliučiai nieko, tik jaudulio dėl egzaminų ir rezultatų laukimo. O va, net pačiai keista, kaip viskas gražiai susidėliojo, kaip nutinka gražiausi dalykai to net nesitikint. Kažkodėl įtariu, kad misijos metu dėl emocijų ir nuotykių gausos, rašysiu dienoraštį. Pažadu grįžus pasidalinti nuotykiais, sėkmėmis, emocijomis, išgyvenimais, viltimis ir neviltimis.

Praeitą savaitgalį Karolina mane pradžiugino įrašu blog'e apie mane. Kai perskaičiau, kaip mano kūryba įkvepia kurti kitus, kaip Ji džiaugiasi mano naujais eilėraščiais, kaip tiki, kad aš einu teisingu keliu, pamaniau, kad sapnuoju! Tiesą sakant, vis dažniau išgirstu pagyrimų savo kūrybai, rašymui, eilėraščiams ir kiekvieną kartą sunku patikėti, kad tai tikrų tikriausia realybė! O juk rašau net nesitikėdama sulaukti tokių nuostabių žodžių, rašau, nes kitaip sprogčiau. Galbūt todėl ir ateina tie gražūs dalykai? Labai labai dėkoju ir man labai gera žinoti, kad kažkam mano kūryba yra reikalinga ir net įkvepia rašyti kitus! Dalinuosi savo Draugės įrašu:
http://sypsokisgyvenimui.blogspot.com/2011/06/namuos-zidinys-virduly-arbata.html

O štai, prieš savaitę, visai visai netikėtau gavau laišką su pranešimu, kad su įrašu apie Ivanauskaitę, laimėjau jos naujo leidimo knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Buvau ir anksčiau dalyvavusi 15min konkursuose, bet nesėkmingai, todėl ir šįkart nesitikėjau nieko, jau net ir pamiršus buvau, kad dalyvauju konkurse. Tą popietę šypsena nuo veido jau nebedingo, o rytoj žadu važiuoti į redakciją atsiimti savo laimėjimo. :)  Pagaliau rytoj galėsiu skaityti viską, ką noriu, viską, kas įkvepia! Pabaigsiu „Kelionę į Šambalą“, tada imsiuos „Mano prarastosios žemės“, ir jau tuomet- laimėtosios „Miegančių drugelių tvirtovės“. Dabar kaip tik pagalvojau, kad į misiją po Lietuvą taip pat reiks įsimesti kokią knygiukštę. :)

O dar Jums niekad nepasakojau apie pažintis, kurios mane visą gyvenimą atakuoja nepasiruošusią ir to nelaukiančią, bet juk tame ir slypi žavumas! Juolab, kad visai netikėtai jau daugybę sykių teko susipažinti su tokiais žmonėmis, apie kuriuos tik pasvajodavau. Va, vakar netikėtai turėjau pokalbį su savo autoritetu, Lietuvos šviesuliu ir Žmogumi Nijole Oželyte. Šį rudenį dalyvavau renginyje, kuriame susipažinau su Zuoku, kuriuo labai žaviuosi dėl Jo idėjų, lyderiškumo, vedimo į priekį ir tikėjimo šalimi. Prašau, tik nesakykit dabar, kaaip Jis Jums nepatinka. :) Jei jau Jis manė įkvėpė Gyventi ir diena, kai Jis buvo mano mokykloje buvo viena iš tų dienų, kurios nesileidžia pamirštamos, tai man Jis Žmogus, kuriuo žavėtis verta.
Buvo daug tų pažinčių, daug gražių akimirkų išgyventa, daug gražių žodžių išgirsta, bet labiausiai paglosto širdį Aktorių šypsenos, nuoširdus bendravimas, rūpinimasis, rodos, kai visai to nesitiki! Sakiau, kai grįštu iš teatro, man ir transporto nereikia- iš tos laimės pati galėčiau parbėgti namo. Myliu tuos gražius pokalbius, kurių visai nelaukdavome, bet jie taip netikėtai įvykdavo sušildydami gyvenimą savaitei į priekį.

Todėl ir garsiai sakau, kad gražiausi dalykai ateina tik tada, kai jų visiškai nelaukiame ir nesitikime. Toks tas gyvenimas su dėde likimu ir teta pokštininke. :)



Beje, vasarą pradėjau jau diplomuota- šeštadienį gavau „Kito varianto“ diplomą! Rodos, metų pastangos, interviu ėmimas iš nerealiosios Monikos, benamio gaudymas, pokalbiai su teatrologais ir žurnalistais, namų darbų darymai nenuėjo veltui. :)


Atsisveikinu vasariškai, su kavos puodeliu rankoje ir nuostabiu oru!
Meda.


Ir dar- mano narkotikas-atradimas.