Iš tiesų, liūdną matyti, kaip jaunas žmogus pasirenka banalų ir pramintą kelią vietoj to tako, galbūt apžėlusio, bet taip išsvajoto ir taip jam tinkamo. Ir labai gaila tų svajonių, kurios numetamos į kampą it šiukšlės, o juk vaikystėj dėl jų vaikai gyveno, tikėjo jomis, augo su tomis svajonėmis. Tai kodėl taip lengvai atsisakome TO, kas mums pusė gyvenimo atrodė be galo svarbu? To, apie ką nė diena nepraeidavo nepagalvojus? Kodėl bijote visiems garsiai ištarti „Čia- mano Svajonė ir aš eisiu Jos link“?
Noriu tikėti, jog Jūs suprasite, kad reikia sukilti. Sukilti už svajones.
Šiandien ryte supratau. Aš PRIVALAU pamėginti. Ne dėl to, kad visi nuolat kartoja, jog mane mato būtent toje svajonėje, ne dėl šiltų pokalbių ir tikėjimo manimi, o dėl to, kad tai- svajonė, kuriai jau arti dešimties metų ir negaliu nesišypsoti pagalvojus apie ją, negaliu ramiai eiti grindiniu, kai matau save išpildančią tą svajonę- savaime šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien padariau pirmąjį žingsnelį link svajonės įgyvendinimo. Žinau, kad bus velniškai sunku, žinau, kad galbūt skaudės ir garsiai keiksiuosi, žinau, kad reikalausiu iš savęs labai daug ir išsiugdysiu velniškai gerą valią, iš patarėjų imsiu viską, ką tik gali jie duoti, gal klupsiu ir vėl kelsiuosi, o gal suprasiu, kad tai ne man ir viską mesiu, bet žinau vieną- niekada nesigailėsiu, kad tai padariau, kad įgyvendinau vaikystės svajonę, kad pabandžiau eiti tuo keliu. Kad ir koks kalnuotas jis būtų.
Dabar pat pagalvokite, kokia yra didžiausia Jūsų svajonė ir paeikite vieną žingsnelį link jos, Galbūt labai mažą ir neužtikrintą, bet, prašau, paeikite.
Ir niekada niekada nenustokite svajoti!
Meda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą