„Einam į Sidabrines gerves?“ - prieš kelias savaites kažkaip visai kaip sapne paklausė Lolita.
Būti tarp žmonių, kurie visa širdimi kinui ir kine, režsiuoja, prodiusuoja, vaidina, filmuoja!Susidaužti taure martinio už kiną ir jo gyvavimą su žmonėmis, kurie pluša kiauras paras dėl tų kelių valandų filmo. Pasveikinti su Sidabrinės gervės gavimu ir aplink save matyti vien tik didelius didelius žmones. Skamba skaniai? Man irgi! Todėl ir metusi režisūrinio projekto rašymą, visus pradėtus darbus, kuriems paskyriau visą savaitgalį, ištariau „Einam!“
„Žinai, Meda, susitariam, kad būsim čia po 10metų tokios kaip ir tie, daug pasiekę žmonės?“ - vakaras prasidėjo tokiam susitarimui suskambus Teatro Fojė. Sukdamos ratus aplink fontaną, taip šventai įtikėjom, kad čia grįšim, kad dar būsim, kad kalbėsimės šiame renginy, kad gersim vyną ir bendrausim su visais, kuriuos matyti be galo gera.
Renginiui prasidėjus norėjosi šaukti tokiu šauksmu it pamačius ryškiai raudoną mašiną ant pilko esfalto pilkame mieste. Šaukti iš džiaugsmo. Iš gražios nuostabos. Iš įkvėpimo.
Į renginį atėjau dvi dienas pradirbusi prie namų darbų, o tai man beveik tas pats, kas užlipti į aukščiausią kalną nemokančiam vaikščiot. Taip taip, nieko neveikimas, kitaip sėdėjimas prie kompiuterio ir projekto darymas mane dusina. It cigarečių dūmai. Man reikia eiti, veikti, šėlti, bėgti, nenustygti vietoje, daug organizuoti (paradoksas - tada mažiausiai pavargstu), todėl į renginį atėjau pridususi, kaip Eglė išsireiškė. Vėl paradoksas - išėjau kupina jėgų, naujo kvėpavimo, noro eiti eiti eiti!
Vos atsisėdusi į žiūrovo kėdę, supratau, kad laukia fantastiška naktis. Mus, atvykusius į kino iliuziją, pasveikino trys aktoriai - Darius, Andrius ir Viktorija. Dar trys ekranai, daug kolonų, iškilimingi raudoni laiptai ir užuolaidos.„Turiu pasakyti -scenografija puiki“ - kaip išsireiškė vienas iš gavusių Sidabrinę gervę. Man irgi patiko. Ta scenografija.. užburianti! Žinai, kad reikia eiti namo, nes jau 1h nakties, bet nesugebi pasikelti iš kėdės, nes juk taip viskas žavu, įspūdinga, skanu skanu, kad taip ir lieki sėdėt raudonoj kėdėj iki pat renginio galo ir dar ilgai ilgai po jo...
Puikūs vedėjų tekstai ir sumanūs režisieriaus Kęstučio Jakšto užmanymai. Tarkim, kad ŽĄS'ų dainą dainuos trys merginos (gal ten kažkokia nauja grupė, kurios eilinį kartą nežinau..), o patys ŽĄS'ų grupės nariai išeis į sceną, pašoks, o kai jau atrodo, kad ims ir uždainuos „Aš myliu kiną“ - jie tiesiog išeina... Ir Jieva su raudonais vakarais, o šalia - čiuožinėjanti mergaitė (kaip jie per kelias minutes vidury scenos padarė tą ledą? Įtariu, šis klausimas iškilo ne tik mums) Dar daug daug kino žmonių, pristatančių nominacijas ir žavūs sumontuoti filmai, kuriuos žiūrėdamas, niekaip nesugebi prisiminti, kur tu tuos kadrus matei.
Kulminacija - Auksinė gervė, kurią gavo, apsidžiaugiau, nustebau, Vaiva Mainelytė. Visiems visiems atsistojus skambėjo ilgi ir garsūs plojimai, o ekrane - kadrai iš filmų, kuriuose vaidino Vaiva Mainelytė. Padėka, šypsenos. Net nežinau, kodėl, bet džiaugiuosi, kad Auksinė gervė rado šiltus namus, kuriuose ji stiebsis dar aukščiau.
Tik - truputį liūdna. „2 filmai ir 20nominacijų“ - kaip kažkoks komentatorius parašė. „Tadas Blinda“ bei „Miegančių drugelių tvirtovė“ nuskynė laurus daugelyje nominacijų ir išėjo nešini bent po tris gerves. Nors, žinoma, reikia pridurti, filmai geri ir to tikrai verti.
Pasibaigus renginiui, visi „gervininkai“ buvo pakviesti bendrai nuotraukai, o po to - laisvė pokalbiams Fojė. Pasveikinti, palinkėti, pasidžiaugti kartu. Susidaužti taure, džiaugtis, kad kino žmonių tiek daug, tokių gražių ir didelių.
Po renginio atėjo suvokimas, kad Sidabrinių gervių penktosios įteiktuvės buvo kur kas gražesnės nei šiųmečiai Auksiniai scenos kryžiai. Kodėl? Norit pasakyti, kad kinas labiau išaukštinamas ir labiau reikalingas nei teatras? Kad Kryžiams neatsiranda tinkamo režisieriaus? Išvados peršasi pačios - tiek kinas, tiek teatras mums nepamainomai reikalingi ir beldžiasi tikėjimas, kad kada nors ir Teatras švęs savo šventę TOKIO grožio renginy. Kada nors.
Sekmadienio naktį ilgai dar ėjom miestu, kalbėjom apie renginį, energijos pliūpsnį, sutiktus meno žmones ir daug visko, kas sukėlė šypseną ir įnešė juoko. Viską, kas dar guos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą