ši diena - ne veltui

Kava garuoja puodely, ant stalo -  inscenizacijos, dienotvarkė su daug daug minčių ir užrašų, kilusių einant pavėjui ar lijant lietui ir, žinoma, rašiklis.

Kai manęs paklausia, kaip man sekasi, visad atsakau „Palauk, pagalvosiu“ ir tada atminty iškyla Nijolės pasakyta frazė Teatro fojė po nuostabiojo „Revizoriaus“ finalo  „Jei negalvoji, kaip sekasi, vadinasi, sekasi gerai“

Iš tiesų, jei dabar paklaustų ar esu laiminga, atsakyčiau „Taip!“ ir užsidėjusi skrybėlę raitytais kraščiukais nubėgčiau gaudyti vasaros vėjo. Kartais apima noras paklausti „Už ką man tiek daug?“ - laimės, šypsenų, nuostabių žmonių šalia, muzikos, sėkmės, pasiūlymų - visko, visko, visko... Net nakčia grįžtant šypsenų pačiai sau, kai niekas niekas nemato - taip dažnai ir tiek daug!
Vertinu net tas pamokas, kurios griovė iš vidaus ir iš naujo statė požiūrį į žmones, baisiai vargdino, bet kartu - nenusakomai daug davė.

"tu dėlioji galimybes, kuri planus, o Dievas tau numatęs visai kitą patirtį. Būtent patirtį, o ne bausmę, kaip žmonės įpratę galvoti. Ir toji patirtis suteikia galimybę pajusti iki tol beveik nepažįstamą sielos judesį – džiaugsmą, kad esi gyvas, kad gali pastebėti tai, kas įpratusiam apibendrintai žiūrėti, matyti ir vertinti pasaulį, atrodo juokingai menka, kad net ir neišeidamas iš namų, beveik negalėdamas vaikščioti, vaikštai pačių artimiausiųjų ir tolimesnių pramintais ir nepramintais keliais, savo sielos keliais".

Ne, nebuvo viskas gražu ir tobula. Niekada. Bet vien tas suvokimas, kad kliūtys stiprina ir duoda begalinę patirtį - nenumaldomai varo pirmyn. Net kai grįžtu po velniškos įtampos kupinos dienos, kuomet dienos planai suyra, o apie seniai žadėtą susitikimą brangiam žmogui gali tik pasvajoti parašius „Susitikti nepavyks, nepyk...“, kuomet nebeturi jėgų net padėkoti namiškiams už skanią vakarienę, net ir tuomet pajuntu, jog esu dėkinga tai dienai - už tai, kad ugdo kantrybę bei valią, už šventą tikėjimą, kad kitądien labiau stengsies ir viskas bus kur kas geriau, o galiausiai - ir už eilėraštį, kuris gimė iš tos dienos begalinio įtampos jausmo viduje ir suvokimo, kad tik būdami tamsoje pajuntame, kaip nuostabiai gera būti saulės šviesoje. 

Kai einu į šokio spektaklį ir jaučiu, kad esu klaikiai pavargusi, tačiau - teatras, teatras, teatras! - ir einu, vis tiek einu, nors puikiai žinau, kad naktį sėdėsiu prie režisūros namų darbų, o paryčiui - kelsiuos kurti, nes jausiu ateinantį įkvėpimą. Net tada dėkoju, kad turiu daug, tiek daug, kad leidžiu sau kas rytą prabusti su šypsena veide, sau garsiai kartoti, kad branginu tai, kas man svarbu ir ieškoti naujų senamiesčio kelių kelelių, nors jau už kelių minučių nuvažiuos paskutinis troleibusas...

Neseniai susidūriau su žmogumi, kuris skundėsi, kad turi daug darbo, grįžta labai vėlai namo ir visas laisvas laikas - darbui, darbui, darbui. Mintyse garsiai nusijuokiau, o lūpomis pasakiau „Tau neatrodo, kad turėtum džiaugtis?“ Džiaugtis tuo, kad nuo ryto iki vėlaus vakaro turi kalną veiklos ir gali sau leisti eiti vėlai miegoti žinant, kad ši diena nepraėjo veltui, džiaugtis, kad darai daug, nors ir tenka prabėgti greitomis pro gražiausius sostinės parkelius bėgant į darbą, džiaugtis, kad kiekviena gyvenimo akimirka kažko išmoko, suteikia, duoda. Nemanai, kad tuirėtum tai branginti?

Pamačiusi visiškai tuščią ateinančios dienos dienotvarkės lapą, ne juokais kas kartą sunerimstu ir taip pat džiaugiuosi, kai kiekviena dienos eilutė, valanda, minutė - užpildyta tiek, kiek tik tai įmanoma. Ir kai po paskaitų važiuoju į susitikimą, iš jo - į dar vieną, o vakarop - pas bičiulį išgerti arbatos puodelio, šypsausi ir šilta viduje vien nuo žinojimo, kad ši diena - ne veltui.



Veikime, kiek tik galima ir būkime pasauliui visi visi visi ir visiškai.

Su saule,
Meda.