Ir ateina gi laikas, kai supranti, kad reikia ne tik imti, gauti, bet ir duoti, dalintis. Kas tai bebūtų - plytelė šokolado ar milijonai įspūdžių, rinktų besėdint žiūrovo kėdėje ar Vingio parko estradoje.
Išėjus tik norėjosi tylėti, nekartoti, kaip viskas buvo nuostabu ar ko trūko, neiti iškart namo, negrįžti į kasdienybę, negalvoti, kiek daug kam turi dar parašyti laiškus ar kuo režisierius šįkart nustebino ar nuvylė. Tiesiog norėjosi būti ir tylėti.
Agniaus Jankevičiaus „Akmuo“. Ėjau visai visai nesitikėdama ničnieko, tuščiomis mintimis, kurios net nekurpė „Šiandien bus gerai... “ ir net nuojauta tylėte tylėjo, o pastarosios ir nekalbinau.
Prieš tai permetusi akimis premjeros aprašymą, irgi neprisipildžiau nuojautų ar minčių kuždesiais. Istorija, viena šeima, trys kartos... Puikiai save pažinodama istorijos kaip mokslo atžvilgiu, truputį supykau, kad ji manęs nepaleidžia kur beeičiau, bet net tai nesukūrė išankstinio nusistatymo einant į spektaklį. Taip tuščia, tylu ir dar kartą tuščia - galbūt su tuštuma viduje kas kartą reikėtų eiti žiūrėti spektaklių? Kad jie pripildytų, įneštų pilnatvės, padovanotų gerų arba blogų įspūdžių ir turėtumei kuo užglaistyti batelių kaukšėjimą į asfaltą einant namo.
Kai likus dviems savaitėms iki premjeros, dviese Vilniaus centre kabinome dramaturgijos festivalio plakatus, Indrė prakalbo „Tas spektaklis „Akmuo“... Jo pavadinimas toks nieko gero nežadantis, toks neįdomus atrodo“, akmuo į širdį, į langą, į lysvę ir į nusistovėjusį požiūrį, į šeimą ...- „Pamatysime..“ teatsakiau tąsyk ir net savęs nekalbinau.
Tą vakarą, kuomet pamačiau pirmą kartą šį spektaklį, aplink buvo tokia stipri tyla, tokia gydanti ir tikra - per visą spektaklį ir po jo. Tik eidama užkulisiais leidau sau paklausti „Ar ir jūs supratote, kad jis išėjo savo noru?“- reikėjo pritarimo, kad viskas nusėstų dar ryškesnėmis ir sodresnėmis spalvomis.
Turbūt labai verta paminėti nors kelis žodžius apie režisierių - namų dar nesuradusį Agnių Jankevičių. Statęs ir Menų spastuvėj, ir Jaunimteatry, režisierius - filosofas (nemoku paaiškinti, kodėl ir kaip, bet aš jame matau filosofą, veidas, darbai, žodžiai, net vardas skamba filosofiškai...) pirmą kartą savo darbą pristatė Nacionaldramteatry. Pateikęs pjesę apie žiaurią šeimos tragediją ir net nuo dukros slepiamas paslaptis - subtiliai, bet kartu sukrečiančiai. Teatras - jo buveinė ir jam čia skirta būti.
Susigrojęs aktorių kolektyvas - nuo jauniausios Gabrielės Malinauskaitės, kuri scenoje atstovauja trečiąjai kartai iki brandžios ir taip scenai tinkančios Vaivos Mainelytės, įamžinusios pačią vyriausią šeimos kartą, vidurinioji - Jurga Kalvaitytė pakaitomis su Nele Savičenko. Nuo abiejų dvelkia jūra ir istorija, kuri paliko žymes, karta tarp dviejų polių ir karta, kuri tokia šviesi ant scenos...
Spektaklio stiprybė - šeima. Subyrėjusi, daug slepianti (tiek mintyse, tiek smėlio kauburėly), paliesta istorijos, trypta praeities ir nežinomos ateities, bet - visada kartu ir šitai guodžia.
Senelis (Paulius Tamolė) anūkei ir dukrai - autoritetas, kuris kovojo, gynėsi, buvo begal stiprus, o gyvenimą pabaigė vardan šeimos ir istorijos - į jį buvo metamas akmuo, kuris vėliau atstos spyrį eit pirmyn, didį tikslą. Nesvarbu, kad tai - tik iliuzija, kad senelis nusižudė parašęs laišką su krūva pabrauktų žodžių, nesvarbu, kad jis nieko negynė, daugiausia, ką jis sugebėjo - pasislėpti palindęs po stalu, tačiau tas tikėjimas... Net ramu bežiūrint į tikėjimą, sklindantį iš tų akių.
„Akmens“ nelauktas svečias tiek žiūrovam, tiek šeimai - Stefani (Monika Vaičiulytė), kuri mus perkelia prieš penkioliką metų tam, kad visi iki vieno patikėtų, jog šis namas buvo jos senelio, o ta virvė, iš kurių padarytos sūpynės, jam nešė laimę. O kur dar grąža - 15 plytelių aukštos kokybės šokolado, kurias Heidrun pažada atsiųsti Stefani per kiekvieną gimtadienį. Lietui lyjant, augant gyvybei po širdimi, atrandamas ir tas akmuo prieš lygiai penkioliką metų, ir nacio ženklelis, kuriam Vita sunkiai atranda pasiteisinimų....
Pats jautriausias spektaklio momentas - baimės ir ašarų kupinos Heidrun akys mamos klausiant „Mama, kodėl davei man tokį vardą, mama?“. Tąsyk subyra, rodos, viskas, ką ligšiol šeima statė. Bet klausimų pačiam sau nekyla, tik raminanti tyla...
„Kodėl jis vis dar čia?“ - retoriškai paklausia prieš savanorišką išėjimą senelis, klausimas dunksteli viduj kaip pirekaištas, kaip vis atidedamas darbas, kaip subyrėję santykiai, kurių nesugebėjai atstatyti... Paskui - akmuo rankoj ir senelio „Kai mūsų dukra paaugs, pasakyk, kad miriau kaip tikras vokietis“ - ir išėjimas, ir spengianti tyla. Stebina senelės sugebėjimas dukrai meluoti, nepaisant savos sąžinės, meluoti tam, kad dukra negyventų nuolat klausinėdama, nors tas akmuo - juk ir yra prievolė gyventi klausiant!
Ir tylioji Micė (Agnė Ramanauskaitė), kurios širdy - visko tiek daug. Net nuoširdaus noro būti drauge, būti ta, kuriai bus gera žinoti, kad jos namas - tvirtose ir stipriose rankose. Pianinas, kuris nuostabiai susilieja su tapetais, suskaldomas it praeitis, ir nepasakyti žodžiai ir visos blogybės, visos sėkmės, visi tikėjimai ir visos ašaros...- juk vis tiek į naujus namus jų niekas neleis išsivežti...
Galiausiai - šampanas už legendą, už balandžių sparnų mosavimą tyloje, už buvimą. Kartais visiškai nepakenčiamą ir spengiantį iki vidaus, bet - gydantį ir brangų.
Ir tyla. Tyla. Tyla. Tokia brangi, jog ją norisi nešiotis su savimi, kur beeitum, ką beveiktum, kokie vėjai beūžtų. Norisi po šio spektaklio įsiamžinti tą tylą ir įsijungti ją it gražią dainą, kuomet skaudės, sopės, bus visko per daug ir per dažnai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą