Vasara, kur išeini???

Vakar ir vėl pamilau melisų arbatą ir iš spintos išsitraukiau tą ryškiai violetinį paltą. Įsisiaučiau į savo mėgstamiausią alyvų spalvos megztuką ir mielai šoku net pagal nepatinkančios muzikos garsus. Taip šilčiau.

Taip, mano draugai, skaičiuojam jau paskutines vasaros akimirkas. Jau su vėju tarp medžių, balomis siaurose gatvelėse ir margu pledu, bet visgi - vasara mano! Kažkaip gaila versti tuos paskutinius kalendoriaus lapelius, bet su šypsena, nes vasara nuo šiol gyvens širdy - per darganas ir speigus, aš mylėsiu ją ir tokią. Ir na ir kas, kad ant nosytės strazdanų turėsiu kur kas mažiau, o saulė palepins vis rečiau - svarbu, kad šilta būtų viduje. : )

O šiandien aš džiaugiuosi, kad šiuos tris mėnesius praleidau šypsdamasi saulei ir merkdama akį dangui. Patyriau tiek daug! Jau net nebesuskaičiuoju, su kokia daugybe nuostabių žmonių susipažinau, kiek išmokau, kiek saulės zuikučių pagavau! Net sukutena viduj pagalvojus, kiek šiltų įspūdžių ir personų mane supa, kiek saulėgrąžų pamojavo savo aukso spalvos žiedais, kiek kartų bėgau pusnuogė per lietų ir šypsojaus, kiek pranokau, kiek sukūriau! Todėl man gera jausti ateinantį rudenį - su paskutine rugsėjo pirmąja mokykloje, su krūva veiklos ir auksiniais  medžių lapais - nuostabųjį rudenį!

Linkiu pastebėt rudens grožį, į priekį žiūrėt atvirom akim, ir kai Jūsų paklaus "Kaip jautiesi besibaigiant vasarai?, atsakykit "Vasara niekad neišeis, ji - širdyje!"

Prisijaukinkit tą karštąją vasarėlę viduje, o ruduo lai džiugina akį!



Su šilčiausiais linkėjimais, mano draugai,
Medutė.

"Savanoris- mano brolis!"

Dar net neprasidėjus šiųmečiam birželiui, jau žinojau, kad ši mano vasara turi būti prasminga. Vis prisimindavau rugsėjo pirmąją tartus vienos dvyliktokės žodžius"Vasara,po kurios jūsų atėjus į mokyklą lauks dvylikta klasė, paskutinė jūsų nerūpestinga vasara". Norėjau, kad ši paskutinė mano nerūpestinga vasara būtų tokia, kokios nepamirščiau visą gyvenimą. Dvi vasaras '"pardavusi" laikraščiams ir skrajutėms, šiemet jau to imtis kažkodėl nebesinorėjo. 

Žinojau, kad be proto pasiilgau jausmo, kai padaręs kažkam gerą darbelį, jauti, jog širdis, rodos, iššoks iš krūtinės nuo tos begalinės laimės matant kito šypseną. Tiesiog troškau daryti gerą, daryti tiek daug, kad niekur nespėčiau, bet padaryčiau miljonus kartų daugiau nei turėdama marias laisvo laiko.

 Tuomet, kaip tyčia, per informatikos pamoką inernete radau "Tebūnie naktis" savanorio anketą. Nebuvo nė žiupsnelio abejonių - iš karto užpildžiau.Šypsena veide tądien nebedingo - žinojau, kad pirmas žingsnis link prasmingos vasaros žengtas. Jau po poros savaičių su Evelina ir Ieva apsisiautėm ryškiom liemenėm ir ėjom miestu imdamos iš sutiktų žmonių interviu. Ta naktį tiek daaaaug šypsojausi, bendravau, juokiausi ir mėgavausi visu tuo 200procentų- juk aš savanorė! O kai dar 5valandą ryto Karolina pakvietė į svečius, pavaišino milžiniško dydžio arbatos puodeliu, vyšniniu tortu, šokoladiniais sausainiais ir neapsakoma šiluma, supratau, kad šiuo gyvenimu nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėmė, o dar kai atlieki prasmingą darbelį, tik spėk šypsotis!

Po tos džiaugsmo ir bendravimo kupinos nakties, suvokiau - ši mano vasara bus savanoriavimo vasara. : ) Pasakyta- padaryta. Nebespėjau pildyti savanorių anketų, lėkti į susitikimus, visur dalyvauti, bet aš tuo taaip mėgavausi. Taip, buvo ir akimirkų, kuomet sugniūždavau. Kai neatrinko į "Roko naktis" savanoriauti, atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Bet ačiū draugams, kurie nepaliovė kartoti "Atrinks tave kitur, pamatysi". Sunkiai, bet po truputėlį atsitiesiau. Vėl pradėjau ieškoti pasiūlymų savanoriauti, netgi teko apturėti naktinę ekskursiją po autobusų parką ir 2valandą nakties būti juo pavėžintai! Dėkui tam vairuotojui ir 3S. :)
Bet tuo mano savanorystė nesibaigė, tikrai ne. Liepos vidury už akių užkliuvo skelbimas, kuris skelbė, kad atrinkinėjama penkiolikos žmonių komanda Savanorių akademijai. Taip taip, aš buvau atrinkta!

Kartu su Aive piešėme piešinį, aš:"Kas čia bus?", Ainė šūktelėjo: "Gėlė!", ir drąsiai įmerkė pirštukus į raudoną guašą, po dviejų minučių "Čia akis!", aš tariau: "Tuomet reikia blakstienų", ji: "Tuoj nupiešiu!". Nusišypsojau - kokie tie vaikai fantastiški. :)

Tą akimirką supratau, kiek man daug davė savanorystė ir kiek daug ji man dar duos. Dienos stovyklėlės su SA vietiniams vaikučiams, begalė šiltų naujų draugų, marios juoko ir laimės, aktyvi vasara ir milijonai neišdildomų įspūdžių. 
Ir žinot ką? Dabar galvoju, kad nuo šiol bus prasminga ne tik ši vasara, bus prasmingas visas mano gyvenimas. Taip taip, nes savanorystė - nuostabiausia liga pasauly, kurią kartą susirgęs, nepasveiksi niekuomet. 

Todėl sakau - nebijokite žengti pirmojo žingsnio, nebijokite daryti gera, nebijokite susirgti šia nepagydoma liga, nebijokite savanoriauti. :) Ir pamatysite, koks Jūsų gyvenimas gražus, kupinas džiaugsmo ir saulėtas. :)




Gero Jums antradienio vakaro. 


Su žiburėliais akyse, 
Meda.

Labas, pasauli!

Gimiau rugpjūčio šeštosios vaiskią popietę, Medai į laukelį įvedus "Į GYVENIMĄ"....

Jau senokai norėjau susikurti blog'ą, tik nuolat sukliūdydavo mintis, kad neturėsiu laiko jo nuolat rašyti, nespėsiu aprašinėti savo nuotykių, išgyvenimų,sėkmių ir nesėkmių. Bet rugpjūčio šeštosios popietę pagalvojau "O gi kodėl nepabandžius?" : )
Ką jame rašysiu? 
Tai bus bene mano dienoraštis, su gyvenimo trupinėliais, lietaus kvapu ir saulės spinduliais. Rašysiu kuo gyvenu, kaip gyvenu, tuo pačiu mėgindama parodyti, koks gražus tas gyvenimas, kiek daug jame grožio ir džiaugsmo- tikiu, kad bent vienas, perskaitęs mano įrašus, nusišypsos. Juk būtent todėl blog'o pavadinimas "I CAN ALWAYS MAKE YOUR SMILE!" Taip pat bandysiu pasidalyti patirtimi, nuotykiais ir patarimais.Galbūt net vieną kitą sykį įkelsiu savo kūrybos. Juk kiekvienas turime kažką savy sukaupę! : ) O dalintis taip gera ir smagu. : )

Kai Tu gimei verkei, pasaulis juokėsi. Mokėk gyventi taip, kad Tau mirus pasaulis verktų, o Tu džiūgautum.

lekiu užsikaist arbatos : )


su plačia šypsena ir džiugiais linkėjimais, 
Meda.