I can always make your smile!

Įkvėpimas- it tyro oro grukšnis

2011-10-26T11:47:00.000-07:00

Nežinau, kodėl, tačiau tokiomis dienomis, kaip ši, džiaugiuosi.

Atrodo, kad tik vakar paminėjau tinklaraščio metų gimtadienį, šiandien- žiū, į kalendorių, jau viso labo du mėnesius tinklaraštis ramiai miegojo bobų vasaros miegu. Ilgai galvojau, kokiomis temomis rašyti, kokias potemes gvildenti ir net dabar dar nežinau apie ką bus šis įrašas, tačiau, kad prisėdau rašyti- jau vien tai kelia šypseną.

Įkvėpimas- gūsis šviežio oro

Žinote tą jausmą, kai einant triušminga gatve pagauna įkvėpimas? Kai klausantis ramios muzikos norisi verkti iš suvokimo, kad šiąnakt- tik kursi, kursi ir kursi?

Esu tikra, kad kiekvienas bent kartais išgyvename to šelmio įkvėpimo jausmą- nunešantį į atokiausius kraštus ir nupurtantį iki degančios šilumos. Žiūrint spektaklį, bendraujant su įkvepiančiomis asmenybėmis, klausantis dainos, kuri sušildo iki širdies gelmių, žiūrint filmą ar sėdint paskaitoj.

Pamenu, kaip vasarą laukiau įkvėpimo, ir tik po to, kai jis grįžo, supratau, kad ilgos kūrybinės krizės reikalingos taip pat, kaip pusryčiai kas rytą. Jei nebus nuopolių ir krizių- netobulėsime. Pasirodo, net ir nesėkmes reikėtų vertinti teigiamai. :)

Tačiau, ką daryti, kai įkvėpimas veržiasi pro kraštus ir nebesuspėji jo išnaudoti ar sulaikyti? Juk būna, sėdi kavinėje gurkšnodamas kavą ir staiga- įkvėpimas, o šalia nei užrašų knygutės giliai minčiai ar eilėraščiui, nei molberto piešiniui, nei gitaros sukurti melodiją. Užgęsta įkvėpimas neišnaudotas, nuskęsta, o vėliau-ir apsilanko vis rečiau.

Tad, kaip pilnai 'sugerti' į save tą maištingą įkvėpimą?

Svarbu- rašytis viską, absoliučiai viską.
Kilo mintis, kaip nustebinti draugą, sugalvojai gilią frazę ar pavadinimą būsimam straipniui? Rašykis! Sėkmingi žmonės visad pataria su savimi nešiotis užrašų knygutę ir rašiklį. O ir knygos teigia „Kam su savo mintimis trukdyti kitus žmones? Geriau jas užsirašyk!“ Ir nors daugelis mano, kad visas kilusias mintis prisimins, taip tikrai nebus, todėl viską rašytis- būtina.

Realizuok save
Svarbu atrasti savo nišą, kad ir kas tai bebūtų- tapimas ar keramika, rašymas ar muzikavimas. Daryk tai, kas teikia malonumą, kas prašviesina gyvenimą, realizuok save ir pamatysi, kad įkvėpimas pats ne tik atšoliuos, bet ir bus maksimaliai išnaudotas. :)

Tikėk
Kažkuomet jau esu rašiusi apie tai, kad jei netikėsime savimi patys, niekas už mus to nepadarys. Todėl begal svarbu yra tikėti tuo, ką darai apėmus įkvėpimui. Tikėjimas- pirmas žingsnis į sėkmę.

Čia- pastebėjimai, kaip sugauti įkvėpimą ir sekmingai jį panaudoti. Nepamirškite, kad bet kuriam laimingam žmogui įkvėpimas laaabai rekalingas.

*man įkvėpimas jau kelintą mėnesį kyla gaminimui. Namai garuoja nuo pyragų ir troškinių, bet svarbiausia, kad net ir maisto gaminimui su meile įkvėpimas yra būtinas!

įkvėpimas jau atžygiavo ir pas Jus?
Žiūrėkit, mielieji, sulaikykit jį ilgėliau ir- geros kūrybos!

Iki susirašymų, susimatymų,
Jūsų M.

Tinklaraštis: metukus švenčiam Jūsų dėka

2011-08-10T14:51:00.000-07:00

Atrodo, dar tik vakar čia įvedžiau drebančiomis iš jaudulio rankomis „I can always make your smile!“, pirmieji nerišlūs įrašai, baimė būti nesuprastai, abejonės, o šiandien- jau metai, kaip gyvenu su www.igyvenima.blogspot.com, jau 365 dienos, kaip dalinuosi su Jumis skania arbata ir karstelėjusia kava. Metai, kaip mano gyvenimas pradėjo švytėti kitomis spalvomis.

Metų reziumė:
24 įrašai- pernelyg mažai, kad pločiau sau, per daug, kad neliktų nepastebėta.
Turint galvoje tai, kad pusė metų tinklaraštį buvau visiškai palikusi, 24 įrašai- dar ne taip blogai. Pažadu kitąmet parašyti dukart daugiau.

27 sekėjai- ties kiekvieno atsiradimu dešinėje tinklaraščio pusėje nuoširdžiai nusišypsodavau. Man Jūs kiekvienas labai daug reiškiate. O visi kartu- armija mano globėjų ir palaikytojų. Ačiū Jums. Nuoširdžiai. Kad sekate, palaikote, komentuojate, tikite, džaugiatės ir liūdite. Už viską AČIŪ.

Tie, kurie susižavėjo- per šiuos metus ne sykį esu gavusi laiškų su palaikančiomis frazėmis, gražiais žodžiais, paskatomis rašyti ir niekad nesustoti. Vieni išsireikšdavo keliais sakiniais, kiti- parašydavo ilgėliausius laiškus. Jūs mano gyvenimo kelią nušvietėte kitomis spalvomis. Aš Jus myliu. Kone kasdien girdėti „Aš tavimi žaviuosi“ mane skatino lipti aukščiau, tikėti labiau, siekti daugiau. Lipdama aukštyn, dėkoju kiekvienam, kad suteikdavo jėgų, įnešdavo optimizmo, įplieksdavo šypseną. Jums- žodžiais nenusakoma padėka.

Pakitęs gyvenimas- per šiuos metus mano gyvenime labai daug kas pasikeitė. Jei prieš metus ant pirštų galėdavau suskaičiuot, kur manęs pilna ir kur einu, lekiu, dalyvauju, dabar tesuskaičiuočiau tik kur dar nesu dalyvavus, buvus, ėjus. Išvardyti, ką veikiu ir kur dalyvauju- neužtektų net šios nakties. Dienotvarkė pilnut pilnutėlė, lekiu, kur tik galiu, einu, kur tik leidžia galimybės, dalyvauju, kur tik norisi. Labai džiaugiuosi, kad savanorystės idėja per šiuos metus užkrečiau ne vieną dešimtį žmonių. Ir visi įgavo entuziazmą, prisijaukino savanorystę, pradėjo visur reikštis ir dalyvauti. Džiaugiuosi.
Taip pat užverčiau vieną gyvenimo lapą ir atsiverčiau baltut baltutėlį kitą- baigiau mokyklą ir tapau studente. Nuo rugsėjo viskas bus gerokai kitaip, gyvenimas pasisuks visai kitu kampu, vietoj kontrolinių bus koliai, o vietoj pamokų- paskaitos, egzaminai bus ne kas 12metų, o kas pusmetį. Viskas bus rimčiau, įdomiau, galbūt ir linksmiau, gražiau. Rugsėjis jau atkeliauja.. :)

Nors man vis dar sunku suvokti, kad praėjo jau metai, tačiau dėkoju darsyk kiekvienam prisidėjusiam prie šio tinlaraščio, kiekvienam, kuris su šio blog'o pagalba kitaip pamatė gyvenimą, kiekvienam, kuris nušvietė žvaigždes ryškiau.

AČIŪ!!!!

Tikiuosi, kad būsite su manimi ir toliau, viliuosi, kad kartu mes patirsime dar daug gražių akimirkų.

Linkėjimai iš širdies į širdį,
Medut.

tuk tuk- kas? skausmas.

2011-08-02T05:11:00.000-07:00

Grotuve vėl skamba tos pačios dainos, kaip prieš penkerius metus, geriu tą pačią arbatą, mane supa begalės nuostabių žmonių, kurių apkabinimus jaučiu kiekvieną dieną, lankausi tose pačiose iki nerealumo mielose vietose, rodos, nepasikeitė niekas, tik per šį mėnesį, kai nerašiau tinklaraščio, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas.

Prisipažinti miniai, kad skauda yra daug nuoširdžiau, nei dar vienas džiaugsmo šūksnis.

Kai visi klausinėjo, kodėl nerašau blog'o, atsakydavau „Nenoriu rašyti, kad man blogai. Jie negali to žinoti. Nors...kartais norėčiau, kad man būtų ant kaktos parašyta 'Nelieskite, man irgi skauda...'“, tada visi lyg susitarę kartojo, kad nuoširdumas- mano ginklas ir geriau prisipažinti, jog dabar skauda, nei dirbtinai šūkčioti „Aš laiminga“.

Iš tiesų, visada buvau/esu laiminga, net jei to ir nerodau. Tiesiog viduje kasdien dėkoju už tai, kad galiu patirti nuoširdų džiaugsmą, kad turiu daug daug daug veiklos ir noriu dar daugiau, kad turiu katę žvilgančiomis akimis ir mano akiraty- vien žmonės iš didžiosios Ž.
Bet liepos mėnuo man tikrai nebuvo dėkingas. Išskyrus paskutinę dieną.

joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!joyeux anniversaire!

Taip, tai buvo dieviška, nerealu, nuostabu. Sveikinimai visomis kalbomis ir iš įvairiausių tautybių žmonių. Tą sekmadienį mylėjau pasenti. Ir kaip klaikiai gera žinoti, kad kažkam rūpi, kad kažkas stengiasi ir daro šventę, kurios net neplanavai.
*O shit, aš ir vėl pradedu nuo gero. Ką gi, tai gal aš tikrai nepataisoma optimistė? Pasakykit, kad TAIP!

Liepa prasidėjo kelione. Nuo Vilniaus iki Grigiškių, Širvintų, Akytaus, Simno ir kitų miestų. Tos 10dienų buvo tokios keistos, kokių dar gyvenime nesu patyrusi. Komandoje- du visaginiečiai, klaikiai dievinantys save nuodyti cigaretėmis ir alumi. Vien supratus, kad mano komandoje rūko trys žmonės, apsisuko galva kokį milijoną kartų. Bandėm ieškoti kompromisų, buvo ir pykčių, buvo visko tiek daug, kad net sunku nupasakoti. Bet nuo liepos 6d. nebegaliu žiūrėti į cigaretes ir bet kokį alkoholį.
Užtat beprotiškai įsimylėjau Birštoną ir kitus miestus. Net Simnas savaip žavus nenormaliai dideliu varlių kiekiu ir tuščia aikšte. Ir niekad niekad nepamiršiu, kaip gera buvo važinėti dviračiu po Birštoną, sėdėti ant Kernavės kalno naktį, kurpti straipsnius paryčiui mašinoj, vaikštant vidurnaktį basomis sukurti eilėraštį „Basomis po naktinį miestą, kai žvaigždės lipo ant dangaus, kodėl davei ištverti šitiek, kai gyvenimas galėjo lepinti labiau?<....>“

Grįžus- daug daug gimtadienių, keisto Kauno, keistų žmonių, šurmulio ir nesusipratimo. Vaikų stovykla, kurioje turėjau dirbti vadove, neįvyko ir teko ieškoti, kaip praleisti tas dvi savaites. Buvo daug gražių susitikimų lietui lyjant, žaidimų Baltuose drambliuose ir vaikščiojimų per balas. Ir toliau įnirtingai lėkiau ten, kur norėjosi. Įtariu, kad man yra įgimta visad eiti jei ne į priekį, tai bent atgal, bet niekad nestovėti vietoje. Nežinau, kiek tame slypi gėrio ar blogio.

Stojant į aukštąją mokyklą teko išeikvoti begales nervų, nemiegoti daug naktų ir užsigeriant vandeniu valgyti alaus mielių tabletes. Viena po kitos. Penkiolika iš viso.
Tada prisiminiau, kaip Gintarė kartojo „Tu tik teatre! Tave matau tik jame, tau- teatras, teatras, teatras!“. Skauda, teatre taip ir liksiu tik žiūrovė. Nors vakar vaidinau vaikų stovykloje, bet kritikės jau savęs nematau. Gal ir gerai. Šilti santykiai su tam tikrais teatro žmonėmis liks šilti, o taip bijojau, kad jie atšals!
Vis tiek teatras buvo, yra ir bus mano gyvenimo meilė, įkvėpimas ir aistra. Gyevnsiu juo kaip ir iki šiol gyvenau.

Užsidarius vienoms durims, atsivėrė kitos. Tik, kaip ir reikėjo tikėtis, daugumai tai nepatiko. Buvau šventai įsitikinus, kad artimieji mane palaikys, kad ir ką bedaryčiau, o šiandien jau sėdžiu ir galvoju, kad vienai teks kovoti plyname lauke. Užsigeriant arbata, užvalgant avižiniais sausainiais, vis tiek rugsėjį žengsiu į naują gyvenimą ir visiems įrodysiu, kad net ir baigus kolegiją gali išlikti žmogumi, gauti padorų darbą ir laimingai gyventi.

Mes susitiksime. Jei ne čia, tai kitur: teatre, kavinėj, mieste, gatvėj. Bet kur susitiksim. Netyčia.

Žinau, kad mano gyvenimo nuopoliai yra visiškas nulis prieš tikras nelaimes. Žinau, kad jau rytoj taip nebeskaudės, bet šiandien tenoriu, kad man ant kaktos būtų užrašas „Man irgi kartais skauda...“.

*Ir žinau, kad net jei dabar palikčiau blog'ą be gyvybės ženklų, mes kažkur, kažkada susitiktume. Žinau.
Bet nepaliksiu.

Gero antradienio linkiu.

Teatras: būti ir gyventi

2011-06-19T11:24:00.000-07:00

Jis įkvepia kurti, tikėti, vėl ir vėl iš naujo pamilti. Jame augama. Juo gyvenama.

Jame gera būti ir kai saulė šviečia, ir kai lietūs lyja. Į jį gera grįžti visada, visomis popietėmis ir visais sekmadienio rytais.

TAIP, jis- TEATRAS.

Teatrą savo antrais namais vadinu jau kelerius metus. Nes ten gera. Nes taip norisi. Nes ten visada pasitinka šiltos šypsenos ir nesumeluotas nuoširdumas. Nes ten yra menininkų oazė. Nes ten sklando įkvėpimas.

Anksčiau teatre savęs niekaip nemačiau. Ėjau į teatrą, lankiausi jame, bet nebuvo to, kas viliotų atgal į teatrą. Tiesiog buvau eilinė žiūrovė, kuriai teatras viso labo buvo tik poilsis. Nieku gyvu nebūčiau išvardinus nei Vaitkaus, nei Kudzmanaitės spektaklių, nebūčiau net pasakius, koks režisierius yra mano mėgstamiausias, o ką jau kalbėti apie aktorius. Negyvenau tuo. Ir net neįtariau, kad kažkada gyvensiu.

Iš besiilsinčios teatre žiūrovės daugiau nei prieš du metus tapau žmogumi, kuris teatre ne ilsisi, o semiasi įkvėpimo (kad naktį galėčiau išguldyti jį eiliukuose, chi ), peno sielai. Jei prieš du metus mieliau eidavau į komediją, dabar mieliau pasirenku dramą, kurioje gliaudomi be proto sunkūs žmonių likimai, gvildenami neįprastai liūdni gyvenimai, į tragedijas, kuriose dėl vienos mažos klaidelės sugriūva visas ramus gyvenimas ir žūsta net mažiausi vaikai. Būna žiūrovų, kurie iš tokių spektaklių išeina prislėgti, pasipiktinę ant režisieriaus, pikti, liūdni, o man tokie prasmės kupini spektakliai yra didžiausia atgaiva po darbo dienos. Ir kai spektakly miršta dvynukai, žinau, kad taip norima parodyti, kaip dėl mažų klaidų įvyksta didelės nelaimės, ir puikiai suprantu, kad šitame režisieriaus užmanyme yra labai daug prasmės. Dabar teatre įgaunu įkvėpimo ir polėkio rašyti, kuri, eiliuoti ir prozuoti.

Kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį iš jo stengiuosi paimti viską, kas įmanoma. Viską, ką jis gali duoti- spalvas, garsus, prasmingas frazes, režisieriaus užmanymus, įvairiausius perfomansus, nuoširdžius žvilgsnius, tikėjimą, viltį, meilę, laisvę. Ir nesvarbu su kuo teatre būni, kada, kurioje eilėje sėdi ir koks oras už teatro užvertų durų. Svarbiausia sugebėti iš teatro pasisemti nors dalelę to, ką jis mums, žiūrovams, siūlo. Paisemti ir ilgai nešiotis savyje arba atiduoti savo piešiniams, eilėraščiams, rašomoms knygoms. Kad buvimas teatre išliktų prasmingu ir tikru įkvėpimo šaltiniu bei kultūros dalimi, kuria galėtume didžiuotis.

Šią vasarą supratau, kad jau dvi savaites nesilankiau teatre, bet gyvenu juo taip stipriai, kaip tik įmanoma. Toks jausmas, kad kas dieną pažiūrėčiau po nuostabų spektaklį ir po to parašyčiau analizę. Po tokio gyvenimo savaitę antrą suvokiau, kad aš gi jau net gyvenu teatru! Jei anksčiau tik gyvendavau spektaklių laukimu, dabar jau gyvenu pačiu teatru. Žinot tą jausmą, kai gyveni kažkokiu veiksmu, paveikslo tapymu, renginio organizavimu, knygos rašymu ir taip beprotiškai tuo kaifuoji, kad jau nebematai savęs ateity be to tapymo, rašymo, organizavimo? Taip, dabar aš gyvenu būtent taip. Ir kuo toliau, tuo vis aiškiau matau save vaikštančią tais jaukiais koridoriukais ir buvimą toje jaukumo oazėje diena iš dienos. Jaučiuosi, chi, įsimylėjusi..teatrą!

Šiąnakt visas tris valandas buvimo teatre kaifavau tuo. Gyvenau vien tuo buvimu. Sėdėjau ten, žiūrėjau į tolį ir vien to užteko, kad dabar ir čia tyliai sau būčiau laiminga. Taip velniškai norėjosi, kad gi tas laikas prasitęstų dar ir dar, kad nesibaigtų naktis, kad tie žmonės neišeitų ir teatro durys neužsirakintų. Bet mano širdy jos bus atrakintos visą vasarą, visą gyvenimą.

Iš tiesų, dar labai norėjau parašyti, kad mes, žiūrovai, per dažnai nuvertiname aktorius manydami, kad jų darbas labai lengvas ir pavydėtinas. Aktoriai yra žmonės, kuriuos mes turėtume labai labai gerbti ir mylėti, nes tokie talentai, kurie mus nukeltų į kitą pasaulį sėdinčius žiūrovo kėdėje, yra verti aukso.
Ačiū Jums, mielieji, kad tikite tuo, ką darote, kad mylite savo darbą ir nevengiate padovanoti šypsenų! Už nuoširdų darbą ir atsidavimą teatrui Jums turėtų būti skiriamos Nobelio premijos. Jūs kažkam esate tik žmonės, o mums, žiūrovams- dalelė gyvenimo...
Aukso verti ir režisieriai visi iki vieno, ir visi visi teatrų darbuotojai. Be Jų dabar taip nemylėčiau gyventi. Ačiūūūū!

Teatro durys šį sezoną jau užsivėrė atostogoms, bet jei kas norėsite žiupsnelio teatro- kreipkitės, paskolinsiu. :)

Po TBN dar sunkiai beatsigaunanti, bet labai besišypsanti,
Meda.

Gyvenimas: geriausio nereikia laukti, geriausiu reikia gyventi

2011-06-13T06:57:00.000-07:00

Kažkodėl dabar labai dažnai manęs klausia, kaip man sekasi. Net neįsivaizduoju, kas tam turi įtakos, bet Aušra prieš kelias dienas man pasakė „Po 15metų tavęs niekas to nebeklaus, nes visi žinos, kaip tau sekasi“, kažkaip saldžiai ir skaniai nuskambėjo. : )

Jei atvirai, į šį klausimą prasidėjus sesijai, dar nė karto neatsakiau, kad blogai. Nuo pat pirmojo egzamino, supratau, kad abitūros egzaminai- viso labo mažytis išbandymas gyvenimo kely, kuris tikrai nėra toks baisus, koks atrodė anksčiau. Atsikeli paryčiui, atsisėdi bene paskutinį kartą į mokyklos suolą, parašai ir- vuolia! Užplūsta toks palengvėjimas ir taip gera pasidaro, jog visą save sudėjai į tuos dvidešimt lapų, kad atsakyti, jog sekasi blogai, neapsiverčia liežuvis. :) Nepatikėsit, bet pradėjau laukti rytojaus paskutinio egzamino ir stojamųjų. Galvojau, visai smagiai išlaikysiu septynių stojamųjų 'sesiją', bet vakar stipriai susimažinau jų skaičių iki trijų. Dabar tik ir tegirdžiu „Tu visur spėji, spėsi ir čia!“. O dar ir savaitę atostogų tikrų turėsiu prieš konsultaciją. Su Živile juokavom, kad pasidalinsim Lietuvos teatrus. Man LNDT, jai- LNOBT. Iš tikrųjų labai labai laukiu pokyčių gyvenime, kurie ateina taip nelauktai ir netikėtai, kad kartais jau pradedu galvoti, jog mano dėdė Likimas labai pašėlęs dėdė. :)

Visą gyvenimą man patys geriausi dalykai nutikdavo tada, kai visai to nelaukdavau, tiesiog tekėdavau ten, kur nešdavo upė ir visai ničnieko nesitikėdavau. Nežinau nuo ko tai priklauso, bet tie nuostabūs dalykai, kurie man atnešė begalinę laimę, atėjo tik tai tada, kai tiesiog gyvenau. Gyvenau, o ne siekiau tos laimės.

Vakar sužinojau, kad pusę mėnesio keliausiu po Lietuvą, po miestus ir miestelius vardan gražesnės Lietuvos po dvidešimties metų. Sužinojus, kad vyks į šią misiją atranka, sakiau sau, kad manęs laukia išleistuvės, „Velnio akmuo“ ir aš negaliu vykti. Bet po to iššoko mintis ”Kada, jei ne dabar, kada dar, jei ne šįkart?“. nenurimau tol, kol gavau laišką, jog esu atrinkta ir dar su keturiais žmonėmis leisiuosi į kelionę po Lietuvą. Dar sunkiai tuo galiu patikėti! 2010metų pavasarį užrašiusi svajonių plakate „Noriu pirmiausia ne aplankyti tolimiausias šalis, o pamatyti savo šalį, apkeliauti Lietuvos kaimus ir miestus“, pati dar tuo netikiu, kaip viskas pildosi. Praėjusią vasarą apkeliavau kone pusė Lietuvos su SA, o šiemet ir toliau tęsiu keliones po gimtąją šalį. O juk iš šios vasaros nesitikėjau absoliučiai nieko, tik jaudulio dėl egzaminų ir rezultatų laukimo. O va, net pačiai keista, kaip viskas gražiai susidėliojo, kaip nutinka gražiausi dalykai to net nesitikint. Kažkodėl įtariu, kad misijos metu dėl emocijų ir nuotykių gausos, rašysiu dienoraštį. Pažadu grįžus pasidalinti nuotykiais, sėkmėmis, emocijomis, išgyvenimais, viltimis ir neviltimis.

Praeitą savaitgalį Karolina mane pradžiugino įrašu blog'e apie mane. Kai perskaičiau, kaip mano kūryba įkvepia kurti kitus, kaip Ji džiaugiasi mano naujais eilėraščiais, kaip tiki, kad aš einu teisingu keliu, pamaniau, kad sapnuoju! Tiesą sakant, vis dažniau išgirstu pagyrimų savo kūrybai, rašymui, eilėraščiams ir kiekvieną kartą sunku patikėti, kad tai tikrų tikriausia realybė! O juk rašau net nesitikėdama sulaukti tokių nuostabių žodžių, rašau, nes kitaip sprogčiau. Galbūt todėl ir ateina tie gražūs dalykai? Labai labai dėkoju ir man labai gera žinoti, kad kažkam mano kūryba yra reikalinga ir net įkvepia rašyti kitus! Dalinuosi savo Draugės įrašu:
http://sypsokisgyvenimui.blogspot.com/2011/06/namuos-zidinys-virduly-arbata.html

O štai, prieš savaitę, visai visai netikėtau gavau laišką su pranešimu, kad su įrašu apie Ivanauskaitę, laimėjau jos naujo leidimo knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Buvau ir anksčiau dalyvavusi 15min konkursuose, bet nesėkmingai, todėl ir šįkart nesitikėjau nieko, jau net ir pamiršus buvau, kad dalyvauju konkurse. Tą popietę šypsena nuo veido jau nebedingo, o rytoj žadu važiuoti į redakciją atsiimti savo laimėjimo. :) Pagaliau rytoj galėsiu skaityti viską, ką noriu, viską, kas įkvepia! Pabaigsiu „Kelionę į Šambalą“, tada imsiuos „Mano prarastosios žemės“, ir jau tuomet- laimėtosios „Miegančių drugelių tvirtovės“. Dabar kaip tik pagalvojau, kad į misiją po Lietuvą taip pat reiks įsimesti kokią knygiukštę. :)

O dar Jums niekad nepasakojau apie pažintis, kurios mane visą gyvenimą atakuoja nepasiruošusią ir to nelaukiančią, bet juk tame ir slypi žavumas! Juolab, kad visai netikėtai jau daugybę sykių teko susipažinti su tokiais žmonėmis, apie kuriuos tik pasvajodavau. Va, vakar netikėtai turėjau pokalbį su savo autoritetu, Lietuvos šviesuliu ir Žmogumi Nijole Oželyte. Šį rudenį dalyvavau renginyje, kuriame susipažinau su Zuoku, kuriuo labai žaviuosi dėl Jo idėjų, lyderiškumo, vedimo į priekį ir tikėjimo šalimi. Prašau, tik nesakykit dabar, kaaip Jis Jums nepatinka. :) Jei jau Jis manė įkvėpė Gyventi ir diena, kai Jis buvo mano mokykloje buvo viena iš tų dienų, kurios nesileidžia pamirštamos, tai man Jis Žmogus, kuriuo žavėtis verta.
Buvo daug tų pažinčių, daug gražių akimirkų išgyventa, daug gražių žodžių išgirsta, bet labiausiai paglosto širdį Aktorių šypsenos, nuoširdus bendravimas, rūpinimasis, rodos, kai visai to nesitiki! Sakiau, kai grįštu iš teatro, man ir transporto nereikia- iš tos laimės pati galėčiau parbėgti namo. Myliu tuos gražius pokalbius, kurių visai nelaukdavome, bet jie taip netikėtai įvykdavo sušildydami gyvenimą savaitei į priekį.

Todėl ir garsiai sakau, kad gražiausi dalykai ateina tik tada, kai jų visiškai nelaukiame ir nesitikime. Toks tas gyvenimas su dėde likimu ir teta pokštininke. :)

Beje, vasarą pradėjau jau diplomuota- šeštadienį gavau „Kito varianto“ diplomą! Rodos, metų pastangos, interviu ėmimas iš nerealiosios Monikos, benamio gaudymas, pokalbiai su teatrologais ir žurnalistais, namų darbų darymai nenuėjo veltui. :)

Atsisveikinu vasariškai, su kavos puodeliu rankoje ir nuostabiu oru!
Meda.

Ir dar- mano narkotikas-atradimas.

išpildyk savo svajonę, gerai?

2011-06-11T08:55:00.000-07:00

Dabar žinau, kad svajonių negalima žudyti, negalima jų suplėšyti it senų laiškų ir sudeginti lauže. NIEKU GYVU NEGALIMA.

Iš tiesų, liūdną matyti, kaip jaunas žmogus pasirenka banalų ir pramintą kelią vietoj to tako, galbūt apžėlusio, bet taip išsvajoto ir taip jam tinkamo. Ir labai gaila tų svajonių, kurios numetamos į kampą it šiukšlės, o juk vaikystėj dėl jų vaikai gyveno, tikėjo jomis, augo su tomis svajonėmis. Tai kodėl taip lengvai atsisakome TO, kas mums pusė gyvenimo atrodė be galo svarbu? To, apie ką nė diena nepraeidavo nepagalvojus? Kodėl bijote visiems garsiai ištarti „Čia- mano Svajonė ir aš eisiu Jos link“?

Noriu tikėti, jog Jūs suprasite, kad reikia sukilti. Sukilti už svajones.

Pati dabar išgyvenu sukilimą už savo svajonę. Tokia seną, jog maniau, kad ji tėra užgaida. Buvau ją nužudžius, sutrypus, palikus. Po kurio laiko ją prikėliau, bet teištariau „Kada nors tave įgyvendinsiu, dar palauk...“ Bet svajonės gi negali laukti Jūsų visą gyvenimą, joms reikia būti išpildytoms. Nesvarbu, ar tai gyvūno įsigijimas, apie kurį svajojai nuo dvejų metų, ar profesija, kurią buvai numetęs šalin, nors vaikystėj save matei būtent jos amplua...
Šiandien ryte supratau. Aš PRIVALAU pamėginti. Ne dėl to, kad visi nuolat kartoja, jog mane mato būtent toje svajonėje, ne dėl šiltų pokalbių ir tikėjimo manimi, o dėl to, kad tai- svajonė, kuriai jau arti dešimties metų ir negaliu nesišypsoti pagalvojus apie ją, negaliu ramiai eiti grindiniu, kai matau save išpildančią tą svajonę- savaime šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien padariau pirmąjį žingsnelį link svajonės įgyvendinimo. Žinau, kad bus velniškai sunku, žinau, kad galbūt skaudės ir garsiai keiksiuosi, žinau, kad reikalausiu iš savęs labai daug ir išsiugdysiu velniškai gerą valią, iš patarėjų imsiu viską, ką tik gali jie duoti, gal klupsiu ir vėl kelsiuosi, o gal suprasiu, kad tai ne man ir viską mesiu, bet žinau vieną- niekada nesigailėsiu, kad tai padariau, kad įgyvendinau vaikystės svajonę, kad pabandžiau eiti tuo keliu. Kad ir koks kalnuotas jis būtų.

Todėl šiandien ir prašau sukilti už svajones- nebijoti gyventi pildant jas ir jų nežudyti, neišmesti it šiukšlių.

Dabar pat pagalvokite, kokia yra didžiausia Jūsų svajonė ir paeikite vieną žingsnelį link jos, Galbūt labai mažą ir neužtikrintą, bet, prašau, paeikite.
Ir niekada niekada nenustokite svajoti!

Šiandien svajinga nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų,

Meda.

„Tebūnie naktis!“- savanoriaukime kartu!

2011-06-10T02:02:00.000-07:00

Žinote tą jausmą, kai duodant prisipildo širdis???
Šį nuostabų rytą po trečiojo egzamino, noriu Jus, mano slaptų širdies kertelių išklausytojai ir įkvėpėjai, paskatinti duoti tam, kad prisipildytų ne rieškučios, o širdys- savanoriauti nuostabioje Vilniaus miesto šventėje „Tebūnie naktis!"

Naktį iš birželio 18d. į 19d. vyks nuostabiausia metų šventė, visą naktį žmones stebins bene šimtas reinginių, bus rodomi spektakliai, filmai, vyks įvairaus žanro koncertai, Vilniaus centras aidės nuo praeivių juoko, balsų, triukšmo!
„Kultūros savamoriai“ vienija žmones, savanoriaujančius įvairiuose kultūros renginiuose ir šiemet, kaip ir ankstesniais metais, renka savanorius šiai nuostabiai šventei!

Mainais už savanorystę gausite:

daaaaaaug įspūdžių, kurie dar ilgai ilgai nesileis būti pamirštami
didelį ir spalvotą nuotykį, kurį po kokių 60-ties metų sėdėdami supamąjame krėsle pasakosite savo anūkams.
daaaaugybę naujų pažinčių, nes būtent tokių renginių metu ir suranda žmogus žmogų. Kiek pamenu, visada ateidavome dviese-tryse, o šventės įkaršty jau mūsų būdavo kone virš dešimt :) Per praėjusią „Tebūnie naktis“ frazę „Mano vardas Meda, malonu susipažinti“ ištariau kokį tūkstantį kartų.
nuostabiai gerai praleistą laiką, po kurio net nemiegojus visą naktį nesinorės miegoti!
visą kalną praeivių klausimų, į kuriuos atsakę, jausitės tarytum devintame danguje, nes žmonės Jus apdovanos šiltomis šypsenomis ir nuoširdžiai sakys „Ačiū“
tą fantastišką jausmą, kurį jaučiant norisi klykti „Taip, ir aš esu viso šito stebuklo dalis!“
susirgsite/užsikrėsite nepagydoma (prieš sesiją bandžiau išsigydyti kokiai savaitei- TIKRAI nepagydoma), bet labai smagia ir linksma liga- savanoryste
padėsite mažą pamatėlį savo ateičiai, juk žinote- nuo pirmosios savanorystės ir prasideda Tai, ką galėtume pavadinti NEREALIU GYVENIMU
galbūt net pamatysite organizavimo „virtuvę“

įgysite komunikabilumo, darbo komandoje įgūdžių

Vis dar nemanai, kad verta savanoriauti? Tai, ką Tu šiame tinklarašty veiki? Eik miegoti. :)

Įkalbėjau?Tuomet pasirink, kur nori savanoriauti, užpildyk registracijos formą (ji apačioje) ir susitinkame renginy.

http://kulturossavanoriai.lt/?p=1651 -ČIA rasite viską, ko reikia tam, kad su ryškiai geltona liemene galėtumėte savanoriauti nuostabioje nakties šventėje.

Skaitytojau, blogeri, komentuotojau, TU esi reikalingas, todėl nebūk abejingas. :)

Linkėjimai ir pasimatysim šventėje,
Meda.

Mokykla, mes dar grįšim!!!

2011-05-27T11:56:00.000-07:00

Paskutinis skambutis pirmoko rankoj. Buvo kas daugiau nemiegojęs ištvers. Šampano gėrėm kaip pamišę už tai, kad išėjom. Degtinės- už tuos, kurie buvo draugai.

Šiandien vidurdienį mums nuskambėjo paskutinis skambutis. Garsus, skambus, atnešantis kažką naujo, nepatirto, nematyto.

Mokyklos baigimo laukiau kone visus 12metų, net virpėjau iš noro tapti studente, pajusti laisvę, mokytis tik tai, kas man įdomu ir pravers gyvenime.

Bet šiandieną pajutau- nenoriu palikti mokyklos.Varginantys kontroliniai darbai, mokytojų moralai, linksmi klasiokai, įvairiai nusiteikę mokytojai, šalti rytai einant į mokyklą- verkti norisi, kaip aš to pasiilgsiu! Ir jeigu dar vakar sakiau, kad noriu kuo greičiau užversti šį gyvenimo puslapį, šiandien tenoriu dar pagyventi nerūpestingai, pabūti valiūkiška, sėdėti kiekvieną pirmadienį 8 pamokas ir laukti anglų kalbos pamokų.

Tariam SUDIE, mojam ranka. Laukia veidai ir keliai nematyti. Žodžiai šilti išliks atminty, neleis sušalti kely.

Šiandienos rytas buvo ypač keistas. Jaudinausi, viskas krito iš rankų, bet atgavusi jėgas močiutės keptų blynų dėka, 8:30 jau buvau pas auklėtoją namuose.Rytinis šampanas. Ir niekaip nesuvokiame, kad praėjo jau 12metų. Taip, 12 nuostabių, nerūpestingų ir linksmų metų!
9valandą mūsų jau laukia limuzinai. Įlipusi pasijaučiu it pasakoje- pirmą sykį važiuoti limuzinu toks džiaugsmas lyg vaikui gauti saldainį. Vėl šampanas, vėl taurėmis susidaužiame vieni su kitais ir linkime visko, ko tik gali palinkėti abituriento lūpos.
Centre tenka lipti į Gedimino kalną. Su bateliais, su aukštakulniais! Man, kaip visai neseniai pamėgusiai aukštakulnius, tai buvo toooooks išbandymas. Užlipusi didžiavausi savimi. Be jokios savimylos. Esu tikrai verta medalio.
Vilniaus širdyje, ant Gedimino kalno, visi susikimbame rankomis ir sugalvojame norus, kuriuos paleidžiame su popieriniais žibintais. Mūsų klasės raudonasis pakyla pirmas!
Maniau, nulipti nuo kalno bus vieni juokai. Die, kaip klydau. Tai buvo tolygu irimuisi prieš srovę! Kai įveikiau ir kelionę žemyn, supratau, kaip gera eiti lygiu ir tvirtu grindiniu. Pasaka!
Atvykę su limuzinu į mokyklą, gauname po varpelį ir daugybę vienuoliktokų šūksnių bei plojimų.
Paskutinė auklėtojos pamoka. Tiek gražių žodžių prisakė, tiek visko prilinkėjo! Labiausiai įstrigo „Aš Jus mokydama buvau laaabai laiminga!“. Iš tiesų, mūsų auklėtojai esu labai dėkinga. Už tai, kad kai mūsų klasė atsidūrė bedugnėje, Ji prisiėmė atsakomybę ir tapo tuo Žmogumi, kuris kiekviename įžiūrėjo bent krislelį gėrio ir dirbo dėl mūsų naktimis. Ji man visus šiuos daugiau nei pusė metų kartojo, kad rašau gerai, kad būsiu gera žurnalistė ir kad nesikuklinčiau, nes esu verta daug. Ji mums visiems nuolat kartojo, kad kiekvienas esame ypatingas ir kad mums turi pasisekti. AČIŪ Jai- tai mokytoja, kuri mano širdyje išliks labai ilgai.

Lygiai virdurdienį suskambėjo skambutis- ilgai lauktas, žadantis daug nepatirtų kelių- paskutinis.
Renginys buvo labai nuostabus. Nuo Žemynos TV iki direktorės metinio pranešimo apie Žemynos respubliką. Nuo plojimų ligšiol tirpsta delnai, o nuo pamatytų vaizdų ir išgirstų frazių- ima juokas.
Renginiui pasibaigus, beskambant „Geriausi mūsų vakarai“, visi 12okai teikė gėles mokytojams. Galvodama kam teikti savąją, pamačiau lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane mokė nuo šeštos iki aštuntos klasės. Net suspaudė širdį, kaip visa tai buvo seniai ir kaip aš to buvau pasiilgus.Tada supratau, kad Jų, mokytojų, mes niekada nepamiršime, kaip ir jie mūsų. Įteikusi gėlę, pagalvojau „Mes dar grįšim“. Taip, mes dar grįšim čia- į mokyklą, kurioje leidom ankstyvus rytus ir vėlias popietes. Grįšim, kai norėsis pabūti ten, kur praėjo pirmoji meilė ir liko daug neištaisytų klaidų.

Dabar, kai jau nuskambėjo paskutinis skambutis ir jį girdės tik sekančios kartos, o jau mano vardo iš dienyno niekas nebekvies, noriu parašyti, kad mokykla man davė labai daug, Nuostabūs mokytojai, išmoktos pamokos, kurias tikrai panaudosiu savo gyvenimo kely, perskaitytos knygos, žmonės, su kuriais ėjau koja kojon visus šiuos metus, atrasti draugai ir pačios geriausios akimirkos.

Ačiū, mokykla, kad globojai, kad priglaudei, kai skaudėjo ar kai veidą puošė šypsena, kad guodei ir tiek daug ko išmokei!

„Mint Vinetu“- susitikime jaukumo oazėje

2011-05-26T10:58:00.000-07:00

Eidami Vilniaus senamiesčiu, Šv.Ignoto ir Dominikonų gatvės kampe pamatysite iškabą „Mint Vinetu“.

Tai- skaitytų knygų knygynas, kuriame susitinka geri žmonės.

Jį atradau vieną kovo pavakarį ir vos įžengusi išsyk įsimylėjau. Vos pravėrus knygyno duris, pasitinka šiltas arbatos ir tik ką iškeptų pyragų kvapas, kasininko šypsena ir nuostabiai jauki atmosfera.
O kas svarbiausia- čia gali atrasti tokių knygų, kokių ieškojai visuose Vilniaus knygynuose ir niekaip neradai, o čia- yra! Ir dar už juokingai mažą kainą.
O net neįėjus į knygyną, ant asfalto glaudžiasi dėžė su knygomis po..1litą! Tai taip ir norisi vartyti, ieškoti, skaityti, pirkti ir gyventi tuo skaitymu, po to tomis knygomis dalintis su kitais.
Pačiame „Min Vinetu“ yra ir nemokamų knygų lentynėlė, kurias pasiimi, paskaitai ir perduodi kitam.Ir dar į šitą knygynėlį galima atnešti parduoti knygas, kurios nebereikalingos, dūla namuose jau kokį antrą šimtmetį ir vos leisgyvės leidžia savo laiką niekieno nevartomos. Atneškite į šią jaukią knygų oazę- čia jos bus vartomos, skaitomos, mylimos ir globojamos!
Ir dar- jei ieškai knygos, gali kreiptis į „Mint Vinetu“ ir jei jie ją turės, tau teliks atlėkti ir ją nusipirkti.

Mėtos lapų
Išdžiūvusių rištose knygose
Nukritusių
Tiesiai puodelin - rask arbatose.

Viską, ką skaičiau - skaitysi.
Išmoksi mano žodžius,
Naujus pasaulius matysi.
Eisim tuos pačius kelius,
Taip rasime vienas kitą -
Už arbatos kainą - knygą.

Niekur kitur neradau tokio jaukumo ir tokios šiltos atmosferos, kaip čia. Tik„Mint Vinetu“ kasininkas mielai nusišypsojęs padovanoja Eglei gimtadienio proga rublį, kurį Ji gauna kartu su mūsų rašyta legendine knyga. Tik šiame knygyne galima garsiai skaityti dialogus ir garsiai mąstyti ar eiti šiandien į „Našles“, ar į „Meilę“.Tik čia galima tiesiog patogiai įsitaisyti ir ilgai ilgai skaityti patikusią knygą. Tik čia prie arbatos kainos knygos taip puikiai dera ir tinka pyragėlis su žalia arbata. Tik čia atrandi knygą, kurios manei, jog jau niekad neberasi. Tik čia nemokamas wi-fi ir sklinda šiluma ne tik iš kavos puodelių.

Ir svarbiausia- tik čia rodo klaikiai gerus filmus jaukiais šiokiadienių vakarais. Įsivaizduokit, grįžti pavargęs iš darbų, mokslų, pamokų ar susitikimų, ir įžengį į nuostabiai šiltą knygų oazę pažiūrėti filmo, kuris ne tik atpalaiduoja, bet ir suteikia jėgų, įkvepia šypsotis, eiti tolyn ir grįžti čia dar ne sykį.

Jei užeisite kada išgerti arbatos ir pakvėpuoti gaiviu knygų kvapu- nepamirškite būti geri, „Mint Vinetu“- knygynas geriems žmonėms. :)

Tamsioj tyloj prisiminkime Jurgą Ivanauskaitę

2011-05-22T12:40:00.000-07:00

Prirašyti juodraščiai, katė našlaitėlė.. Ką jie veiks be manęs? Ką galėčiau po savęs palikti? Ką glostytų svetimos rankos? Kai jau manęs nebus. Nebebus visai...

Iš tiesų labai liūdna (taip, nebebijau šio žodžio rašyti! ), kad talentingiausius žmones atrandame tik po mirties.
Prieš dvejus metus atradau Saulių Mykolaitį, visai neseniai stipriai, pernelyg stipriai atradau Rūtą Staliliūnaitę, tuomet taaaip gailėjausi, kad manęs dar mažos niekas nenutempė į Kauno teatrus išvysti jos vaidybos, ir Vytautą Kernagį su "Dainavom- kas ką mokėjo, tylėjom- kaip kam reikėjo" tik po mirties atradau. O dabar dar vienas atradimas- Jurga Ivanauskaitė. Žavėjausi ja jau seniai, pernelyg seniai, kad manęs nebūtų palietusi jos mirtis, bet dievinti tai, ką ji darė, kuo gyveno ir ką rašė pradėjau tik šį mėnesį. Kai į rankas pateko "Viršvalandžiai", kai dar sykį pažiūrėjau (jau, spėju, kokį šeštą kartą) "Šokį dykumoje", kai atradau jos seserį ir mielą Užupio kiemelį su kate Lūšimi, kuris pavadintas Jurgos Ivanauskaitės skvereliu.

Mano likimas mėgsta pokštauti gruodį. Būtent gruodžio septintosios ryte sužinojau, kad sergu sarkoma, o vakare- kad gavau nacionalinę premiją. Tąkart priėjau prie lango ir sušnibždėjau, nors norėjosi išrėkti, "Šitaip nežaidžiam". Aišku, niekas neatsiliepė.

Būdama dvylikos metų namie radau Jurgos "Mėnulio vaikus". Perskaičiusi 10 puslapių pagalvojau: "Na, jau neee, niekas manęs neprivers skaityti apie moterį, besimaudančią kraujo vonioje!". Man atrodė, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje kraujo ir blogio neturėtų būti, todėl įnirtusi skaičiau tik tai, kas man atodė gražu ir prasminga.
ir tik besimokydama jau kokioje 9 klasėje, drįsau dar sykį į rankas paimti "Menulio vaikus". Surijau, suvalgiau kaip nuostabų reginį akimis sukremtu. Tada ir ta kraujo vonia nebekėlė jokių neigiamų jausmų, ir keiksmažodžiai buvo laiku bei vietoj, ir gal kiek nevaikiškas turinys man pasirodė gražus ir vertas dėmesio. Padėjau pliusą ir turbūt pirmą sykį pagalvojau apie rašytojos karjerą.
Po metų perskaičiau "Ragana ir lietus", mat kažkuriai draugei ji labai patiko. Taip, likau ir aš sužavėta. Bet filmas "Nuodėmės užkalbėjimas" man nepatiko. Per daug drastiškumo ir subtilybių, o aš dievinu minimalizmą.

Tyla. Tegirdėjau skambančius vėjyje savo auskarus. O mintyse kartojau "Rabi, Rabi!" lyg jokio kito vardo žinojus nebūčiau. Jie žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Tada jis tarė: "Tie, kurie esate be nuodėmės, meskite į ją akmenį pirmi". Tyla.

Praėjusią vasarą penketą kartų žiūrėjau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę- "Šokis dykumoje", tada supratau, kokios neeilinės asmenybės mes prieš ketverius metus netekome.
Tada ir "Agnijos magiją" suvalgiau. (Karolina, pažadu pagaliau tau ją grąžinti!) Su pasimėgavimu, šypsena ir suvokimu, kad tai- tikrai ne paskutinė Ivanauskaitės knyga, kuri atsidurė mano rankose.
Ir tik šią gegužę gavau taip išsvajotus "Viršvalandžius", tiek išmelstus, tiek mintyse kartotus filmo žodžius pagaliau radau surašytus juodu ant balto. Sužavėjo kiekviena eilutė, ech, ka jūs, kiekviena raidė. Skaičiau naktį, ryte, valgydama, gerdama kavą. ir vis įsižiebus knygoje optimizmo gaidelei, patikėdavau ir aš, kad Jurga pasveiks, pagis, bet vis sustabdydavo mintis "Juk jos jau nebėra...". Velnias, kaip nemylėjau tos minties. Ji mane varstė kiaurai išilgai visą laiką, kai skaičiau tą nuostabybę. "Viršvalandžiai" man atvėrė duris ir akis, pamačiau, kokie optimistiški būna žmonės net mirties patale ir su kokia meile jie žiūri į gyvenimą. Net gėda pačiai pasidarė, kad dažnai optimizmo pritrūkstu. Bet iš knygos išmokau - niekada neprarask vilties, niekada! Ir kai skaitai, kaip Ivanauskaitė mylėjo kiekvieną daiktą negalėdama net pajudinti kojos, truputį pasidaro negera, kad nepastebiu viso to būdama sveika.Bet dabar žinau, kad laimingas žmogus gali būti net tada, kai jam liko gyventi vos savaitė ar dvi.

Mano draugai tiki, kad dar įvyks stebuklas. Bet stebuklas jau įvyko! Aš atradau Dievą ir jo buvimą šalia, aš patyriau tiek gražių akimirkų. Dabar manau, kad tariami sveikieji yra didesni ligoniai už mane. Už tai, ką patyriau per šiuos metus, mainais sumokėjau gyvybe ir gyvenimu. Noriu tikėti, kad kiti už tai moka ne tokia didele kaina.

Dabar skaitau "Kelionę į Šambalą". Šiek tiek kitokia knyga nei mano prieš tai skaitytos. Apie budizmą ir Šambalos paieškas. Tiesą sakant, būtent Jurgos dėka labai susidomėjau budizmu ir Tibetu. Pažadėjau sau- kada nors, kai kris pageltę lapai, tenai nuvažiuosiu.
Šiandien sužinojau, kad Užupy įrengtas Jurgos Ivanauskaitės skveras su didžiule katės skulptūra. O tiek kartų pro ten ėjau, tiek sykių praleidau galimybę pabūti oazėje ir prisiminti šią rašytoją. Bet primiausia man ji žmogus. Žmogus, kuriam rūpėjo kiti žmonės, kuriam taip ir neištariau "Ačiū!".
Ir kai filme mačiau jos seserį Radvilę, susidomėjau ir ja. Šiandien ją atradau, Radvilė- mokslo žmogus. Ir truputį nustebino jos nuotrauka, kurioje jau aiškiai matyti ne tik branda, bet ir skaudi patirtis- įkritę vokai, gilūs paakiai.. Tą akimirką pagalvojau "Ech, kaip žmones keičia artimųjų netektys...".O dar perskaičiau, kaip ji gimdydama žūtbūt norėjo perskaityti jau mirusios Jurgos paskutinę knygą (taip taip, mano pamiltus "Viršvalandžius") Norėjau prieiti ir apkabinti pasakius, kad Jurga mūsų širdyse dar gyva, ji nemirė, jos knygos dar kalba!

Keturios kelionės buvo it konferencijos, atradimai. Penktąjį kartą ten nuvykusi tenoriu pasėdėti ant Loasės kranto ir išgerti Čepačio. Nieko nemąstyti, nieko nesakyti, tik Būti. Taip, Būti. Susilieti su dykuma, per kurią keliavau ir pajusti palengvėjimą sunkų kaip Kailašo kalnas.

Ir nors Jurgą Ivanauskaitę atradau jau po jos mirties, bet vis tiek tikiu ir žinau, kad ji gyva tiek mano, tiek Jūsų širdyse. Plaka jos knygų raidės kartu su širdies plakimu. Ilsisi skaitydami rankraščius skverely Jos nepasakyti žodžiai. Kvėpuoja dar pamažu jos ilgesingos svajonės. Juntame kartu su ja Tikėjimą. Uodžiame daiktų grožį ir kiekvienos akimirkos prasmę bei nuostabumą.

Moralas šiai dienai: mylėkime žmones tokius, kokie jie yra tol, kol jų netekome. O jei jau nespėjome pamilti, tai bent gražiuoju paminėkime ir su užsidegimu knygas skaitykime. Skaitykime ir dekime ta ugnele, kuria degė Jurgos Ivanauskaitės, mūsų literatūros paukštės, akys.
(juodai paryškintomis raidėmis parašytos netikslios citatos iš filmo "Šokis dykumoje")

Ramios nakties.
M.

Belaukiant egzaminų

2011-05-19T11:19:00.000-07:00

„O aš sėdžiu ir laukiu egzamino. Visur jo laukiu. Bet dažniausiai laikinajame kalėjime, norėjau pasakyti – mokykloje. Būtent joje praeina daugiausia laiko belaukiant egzamino. Bet visgi šiame mano minėtame būste pradėjo dėtis keisti dalykai. Kur tik pasisuktum be perstojo išgirsti kaip mokytojai kartoja, kad reikia ruoštis EGZAMINUI, nes laiko VISIŠKAI nėra. O aš stebėdama visus imu ir pastebiu, kad vis dažniau prie skelbimų lentos pradeda rinktis vyresnių klasių mokiniai. Norėtumėt sužinoti kas juos domina? Galiu atsakyti. Visi vyresnieji lyg pagonys prie garbingo stabo, pagarbiai su viltimi širdyje, artinasi prie lapelio prismeigto paprastais smeigtukais, kuriame surašytas egzaminų tvarkaraštis. Kadangi tokie lapukai prismeigti ne vien pas mus, beveik imu ir įsitikinu šios informacijos tikrumu. Todėl kasdien laukdama egzamino atiduodu, kaip duoklę, po kelias savo brangias valandas egzamino laukimui, kurių lieka vis mažiau.<...>

Tik man kaip bebūtų keista atrodo, kad egzaminu laukimas, o ir patys egzaminai – ne pasaulio pabaiga. Ateis ir praeis. O dabar nelieka kitos išeities kaip tik laukti ir jausti jaudulį visur. Bet kaip senai prasidėjo laukimas. Mano ir visų mūsų Didysis laukimas ir ruošimasis prasidėjo net prieš dvyliką metų, o už mažiau nei keturių savaičių viskas ims ir baigsis. Atrodo taip nepastebimai pralėkė laikas. Taip pralėks ir egzaminai, kurių laukiame jau senai. Ir visgi gal jau reikėtų susigriebti ir nustoti bijoti? Manau apie tai pamąstysi turėsiu laiko eilinių bemiegių naktų metu belaukiant egzamino.<...>“ (Skaistė Varanavičiūtė)

Taip, laukiu egzaminų. Kiekvieno atskirai ir visų kartu.

Ir visai neseniai keli bičiuliai, išvydę šypseną mano veide, pasakė „Bet tu tai visai egzaminų nebijai “,"Ai, tu visai jiems nesiruoši", tuomet tyliai sau pagalvojau: „Jeigu poryt pirmasis egzaminas, tai turiu lindėti namuose apsikrovus knygomis, o jei ir išlysti į viešumą, tai tik pasmerktos miriop kaukę užsidėjus?"

Taip, prieš gerus pusė metų maniau, kad egzaminai tolygu košmarui, kai visas gyvenimas priklauso nuo procentų, surinktų rašant į tas kelias dešimtis lapų. Galvojau, likus dienai iki egzamino, drebėsiu it epušės lapas ir net su migdomaisiais užmigti nesugebėsiu. Turbūt nesuklysiu parašydama, kad taip galvojo visi, na, bent jau didžioji dalis dvyliktokų.

Spėkit, ar aš dabar nemiegu naktimis? Ar nustojau šypsotis?

Dabar manau, kad egzaminas tėra mažytė kova dėl šiltesnės vietos po raudona saule. Etapas, kurį praeina kiekvienas. Ir visai nemanau, kad dabar turiu užsidaryti devyniom spynom nuo aplinkinių arba visiems guostis, kad man poryt egzaminas, be galo, be krašto jaudintis ir kartoti, kad pasaulio pabaiga ateis kur kas greičiau nei pranašauta. Verčiau jau energiją ir jėgas, kurias išnaudočiau jaudindamasi ir guosdamasi, atiduodu mokslui. Jau tapo kone įpročiu kas vakarą perskaityti istorijos bent kelis skyrius ir peržvelgti anglų kalbos gramatikos taisykles. O jei užpuola visgi tas nenuorama jaudulys, atsiverčiu istoriją, pasimokau ir iškart ramiau. Tad kam save švaistyti tam, kas ateity vis tiek nepravers? Nebent tam, kad vėliau kokiam renginy sutikti pažįstami nesakytų, kad nesimokai ar kad nebijai egzaminų. Aš verčiau pasirenku užglaistyti per 12metų prakiurusį mokslo audinį, o ne rūpintis, kas ką apie mane pagalvos, juk jie už mane egzaminų neišlaikys, tiesa?

Gyvenu tik vieną gyvenimą. Ir noriu išnaudoti visas man teikiamas galimybes ir metamus iššūkius. Noriu save matyti ten, kur žinau surasianti savo vietą, ten, kur mano talentas sužydės visokiomis spalvomis. Noriu gyventi, o ne egzistuoti.

Linkiu kiekvienam dvyliktokui sėkmės šiuo atsakingu ir svarbiu gyvenimo periodu. Mes- nuostabi ateities karta ir mums privalo pasisekti. : )

Šiandieną iškeitusi kavą į kakavą,

Medutė.

o kaip elgeisi, kai tavimi tikėjo dešimtys, šimtai?

2011-05-17T06:11:00.000-07:00

Dabar jau žinau, kad pagiriamieji žodžiai ir kitų tikėjimas mumis yra svarbūs iki skausmo. Tik nesakyk, kad tau nepatinka, kai giria, kai tavimi didžiuojasi ir tave dievina. Vis tiek nepatikėsiu.

Anksčiau maniau, jog tam, kad eičiau į priekį, tereikia bičiulių šypsenų ir kelių žmonių tikėjimo, kad einu gera kryptimi. Tik taip dažnai pati savimi suabejodavau- o gal čia ne mano kelias, gal veikdama tai nieko nepasieksiu? Nuolat savo darbais būdavau nepatenkinta ir visiems iki pasiutimo kartojau 'Jei mano kūriniai man atrodytų tobuli- nebeturėčiau, kur tobulėti'. Man, dar tuometinei dešimtokei, apie aktorystę taip pasakė viena aktorė, kai ėmiau iš jos interviu lietuvių kalbos pamokai. Dabar jau manau, kad kūrėjui jo darbai gali atrodyti ir visiškai tobuli, bet tai visai nereiškia, kad jis nebeturi kurti, rašyti, tapyti ar mėginti atrasti kažką naujo.

Pastaruoju metu gaunu vis daugiau laiškų su padėkomis. Kaskart labai aiškiai suvokiu, ką jaučia aktoriai, gavę panašius laiškus iš manęs. Turiu prisipažinti, kai pirmą sykį išgirdau, kad visai nepažįstami žmonės žavisi mano mąstymu, baisiai sutrikau. Įsivaizduojat, visą laiką gyvenau ramiai, eidama nuosekliai link to, kas taip žavi, kas rytą gerdavau tą pačią kavą, o vakarais- arbatą, o vieną dieną išgirstu "Norėčiau būti tokia energinga ir kūrybinga kaip tu". Norėjosi ir verkti iš laimės, ir galvoti, ką darysiu toliau, kaip elgsiuosi, kaip gyvensiu? Žinojau tik vieną- dabar esu be proto laiminga (ir ligšiol esu ).

Visą gyvenimą turėjau tokį keistą įprotį. Vos tik kam pasakius komplimentą, klausdavau "Kodėl?". Dabar bene kasdien girdėdama gražius žodžius, išmečiau iš savo gyvenimo šį klausimą. Nebeieškau priežasčių ir nebegalvoju, kada šis gėris baigsis. Dabar žinau, kad kūrybai paskatinimas žodžiu ir kitų žmonių tikėjimas tavimi yra laaabai reikalingi. Ir nežinau ar čia sutapimas, ar man palankių įvykių grandinėlė, bet vakar rašydama kas savaitinį laikraštuką, supratau, KAIP aš tuo mėgaujuosi ir kaip man tai patinka. Dabar jaučiuosi 500% savo vietoje ir žinau, jog prie to labai žymiai prisidėjo 'Žaviuosi tavimi", "Rašyk, tai- tavo kelias" ir "Nenustok taip mąstyti". Ir kai išsiuntusi tik ką sukurtą eilėraštį keliems draugams, gaunu žinutę "Ypatinga", suprantu, kad iš šių beveik devyniolikos gyvenimo metų esu paėmusi viską, ką tik buvo galima paimti ir kad niekada nebeabejosiu tuo, ką darau.

Ir vis dar norisi paklausti- o ką Tu darei, kai Tavimi tikėjo ir sekė dešimtys, šimtai? Pasidalink. Man rūpi.

O šiandien dar noriu Jums parodyti šios popietės atradimą.
Visai netyčia užtikau 2007m. Tautės Bernodaitės straipsnį apie tai, kaip reikia girti aktorius.
Štai Jums nuotrupos:

Nebeištvėriau ir kviečiu visus sukilti. Pirmasis sakinys ne tik siekia „paimti skaitytoją“, bet nepompastiškai tiksliai nurodo, ko iš mūsų tikiuosi.

Kaip atrodys sukilimas? Mes, žiūrovai (tinka irgi skaitytojams, klausytojams, teatro mylėtojams), nebetylėsime. Nebekišime savo komplimentų į kojines, tų kojinių į sliekų dėžutes, tų dėžučių į žemę. Dažniausiai į kapinių žemę. Nebežiūrėsime į savo pagiriamuosius žodžius kaip nenusipelnomą lobį, kuris jau toooks vertingas, kad neduokdie bus išgirstas ne vien tavo paties. Atrodo, kad dabar pagyrus kūrėją, nebelieka nieko kito, kaip tik išraudonuoti tiek, kad ant padų amžiams atsirastų strazdanų. Pagyrus jį – jau tik sprukti kuo toliau ir kad tik niekur jūsų akys nebesusitiktų, – juk pamatė tave visą nuogą. Jautrios sielos menininkų, bet dar jautresnės jų vertintojų.

Bandykime įsivaizduoti, kaip atrodo komplimento gimimo ir nuslėpimo aktas. Sakykime, mane sukrečia jauno režisieriaus Fredo Paparčio spektaklis. Primena, kodėl vaikštau į teatrą, ką gaunu iš jo, ir tiesiog išvaduoja rymojusius jausmus. Po savaitės pamatau režisierių kavinėje vieną geriantį kakavą. Jis mane pastebi ir žvilgsniu bendramintiškai šypteli. O dangūs-pragarai! – pamanau, svajose jau prieš šimtą metų nuskridusi prie tolimiausio jo staliuko. Koks džiaugsmas, jaudulys, myliu myliu. Deja, jūsų garsūs apmąstymai jam būtini kaip skaitančiam kurmiui šviesa. Režisierius tą vakarą prisigers, galvodamas kad jo niekas nemyli, gers, nes nežino, kad yra mylimas.

Nesvarbu, kad parašiau „jauno režisieriaus“. Nes visiškai nesvarbu, koks kūrėjo bagažas, kiek prigirtas žmogus iki jūsų, nes kiekvieną akimirką pasaulis gimsta iš naujo. Galime rinktis, ar norime prie tos gimties prisidėti. Ar gali būti, kad manote, kad ne jums skirta ištarti „aš verkiau per Jūsų spektaklį“ užtikus kur nors, pavyzdžiui tokius „grandus“ kaip Tuminą, Nekrošių ar kitus tris? Betgi būtent jums! Beje, kritikai, kaip esu skaičiusi, nebeturi tokios mados po spektaklio užbėgti į užkulisius.

.Pasakyti „Tu genijus“ ar „Myliu tave“ – lygiai tiek reikšmingai „baisu“ kaip „Labai sušlapau kojas“ arba „Norėčiau ramunėlių arbatos“.

Norėdama leisti Jurgai Ivanauskaitei ilsėtis tikroje ramybėje, tik vieną blyksnį dar jums atiduodu. Šios moters atveju man neteko graužtis, kad rašytoja liks nesužinojusi, kokia man buvusi svarbi jos kūryba. Kartą po seanso, skirto Emiro Kusturicos filmams, susigaudžiau, kad mano Paauglystės Rašytoja visai šalia manęs. Kol ji nenuėjo, pribėgau ir pilnavertiškai pasakiau „Ačiū už Jūsų knygas“. Tik dabar supratau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai mačiau šią moterį „gyvai“. Ačiū sau, pasinaudojau.

Profesionalius kritikus kviečiu po pasirodymų nepasipuikuoti ir užlėkus į užkulisius burbtelėti kad ir „Šiandien – stipriai čia“, šiaip stebėtojus – sutikus mylimą kūrėją, perkantį pieną, išlieti jam meilę. Sutikus gatvėje, šūktelėti „Jūsų antros dalies trečio veiksmo penktas sakinys – pritrenkiantis!“.

Nesibauginkite, kad pavirsime cukruotais avinėliais, nes „Pažymiai rašomi už tai, kiek padarei klaidų, o ne už tai, kiek atlikta teisingai“, kaip sakė viena psichologė, tad ir kritikos užteks per amžius.

Skaitydama sau padėkojau, kad niekada negailiu gerų žodžių tiek aktoriams, tiek rašytojams, tiek kitiems keliems, kurie žavi, nuo kurių eina šiurpuliukai per nugarą, kurie vertį TŲ gerų žodžių ir pagyrimų.

Tik man vis atrodo, kad su savo "Jūs šiandien vaidinot nuostabiai'" pernelyg įkyriu, nes, prisipažinsiu, kartais taip žaviuosi, kad kas minutę galiu kartoti, kaip viskas buvo nuostabu.
Bet tikiu, kad kiekvieną žmogų, kurį aš pagiriu, tie mano žodžiai paskatina eiti pirmyn ir parodo, kad jis yra savo vietoje, ir būti scenoje ar knygos puslapyje lemta ne kažkam kitam, o būtent Jam. Taip, kaip tai puikiai parodo man Jūsų žodžiai.

P.S. Ir visgi, jei sutiksite kokioje "Post Scriptum" aktorių, kuriuo be galo žavitės- ne sėskite kuo toliau nuo jo stalelio, o prieikite ir pasakykite, kad Jį mylite.

Skanių pietų,
Meda. :)

šiandien tave paskaitysiu, gerai?

2011-05-13T14:04:00.000-07:00

Knyga, tu visuomet su manimi,
Ir visa, kas mano, yra ir tavo.

Knyga man- šventas dalykas. Galiu būti nemiegojusi tris paras, klausytis nemėgstamos muzikos, atsikelti 8valandą ryto, neprisvilinti pietų, pėsčiom praeiti pusė Vilniaus, bet be knygos- negaliu.

Skaityti išmokau ganėtinai anksti, labai gerai pamenu, jog darželyje temokėjome skaityti mudvi su Žydre. Būdama penkerių jau rydavau pasakas, kai tuo tarpu mano bendraamžiai sėdėdavo smėlio dėžėje.Mano svajonė skambėjo taip "Noriu perskaityti visas pasaulio knygas". Knygų visada namuose būdavo apstu, ir dabar, jei reikia kokios knygos, pirmiausia ieškau mūsų bibliotekėlėje. iš tiesų, net nežinau, iš kur gimė ta meilės knygai. Gal kad mama didžiąją dienos dalį praleidžia tarp knygų ir jaučia joms silpnybę, gal kad žinau, kaip sunkiai kurpiamas kiekvienas knygos žodis ir visą vaikystę prieš save mačiau 'statomus' eilėraščius (taip, iš čia ir gimė mano didžioji meilė poezijai ).
Puikiai pamenu, kaip pagrindinėje mokykloje į rankas vasaros proga būdavo įteikiamas privalomų perskaityti knygų sąrašas. Ramiais vakarais, balkone rydavau tas knygas, nejučia jos tirpdavo manyje kaip cukrus, kaip iki skausmo skanūs trapūs sausaniukai. o po to dar ir parašyti reikėdavo, kuo ta knyga tau patiko, ką joje radai. Dabar apie kiekvieną perskaitytą knygą galėčiau po esė parašyti, bet tada tas rašymas prilygdavo netyčia įmestam druskos žiupsneliui į saldžius sausainius.Bet bibliotekoje gyvendavau. Man ji prilygo oazei, kurioje kasryt nusišypsodavo nuoširdi bibliotekininkė ir galėdavau skaityti į valias. Rojus!
Gimnazijoje mokytojai paklausus, kas perskaitė knygą, pakildavo nedaug rankų, bet visuomet tarp jų būdavo maniškė. Atrodė, kiekviena knyga man atneš kažką naujo ir kiekvienoje ką nors rasiu.
Dabar, jau visai bebaigdama mokyklą, dar neatsižadėjau savo svajonės perskaityti visas pasaulio knygas, o skaitydama degu iš malonumo. Taip, tikrų tikriausiai!
Ir kas svarbiausia- vos spėju panorėti perskaityti kokią nors knygą ir šioji mane susiranda!
Ilgai ieškojau V.Juknaitės "Stiklo šalies", tiek apysaka, tiek filmas buvo ieškomi kone visur, kur tik gali ieškoti ištroškusio skaitytojo rankos. Ir štai, vieną penktadienį, po papildomos lietuvių, klasiokas atėjo su "Stiklo šalimi" ir pasakė: "Aš galiu paskolinti...".
O šią savaitę man širdis liepė perskaityti tos pačios nuostabiosios Vandos Juknaitės "Išsiduosi.Balsu" ir kitą dieną man auklėtoja ištiesia knygą, sakydama: "Meda, aš tau duodu paskaityti, po to perduok kažkam kitam", o niekam net neužsiminiau, kad vietoj miego mielai paskaityčiau šią knygą! Tas pats buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžiais", kurią dabar riju apsikabinusi autobuse, per pertraukas, namie, teatre. Visur!
Šiandien toptelėjo mintis, jog jei kada nors turėsiu nuosavą namą, jis bus iš knygų. Taip, iš knygų!

Myliu skaityti, užuosti kiekvieną puslapį, kiekvieną išspaustą raidę vedžioti pirštu, versti lapus net nežiūrint, kiek šimtų puslapių per šį pusvalandį įveikiau. Raitausi nuo skaitymo malonumo ir ateičiai degu vilties žvakę, kad niekada neapleisiu mylėti iki skausmo reikalingų šventenybių- knygų.

Ir kai pasakote, kad laukiate mano parašytų knygų, aš tyliai nusišypsau, nors dar neseniai maniau, kad tai prilygtų anekdotui. Ir kai I.J.dar viename interviu pasakys, kad visi įvykiai sudaro mums palankią grandinėlę, aš ja ir vėl patikėsiu, nes žinot ką? Renku savo eilėraščius ir kai jau būsiu nutiesusi visas gaires į savo ateitį, padovanosiu kiekvienam po rinkinuką. Tai bus mano knyga. Su cukraus gabalėliais, tikėjimo eilutėmis, vėjavaikiška, bet su svarstomais žmogaus egzistavimo klausimais, šviesiai ruda, su skausmo ir džiaugsmo nuotrupomis. Dvidešimt penki eilėraščiai teturi praeiti mano sąžinės atranką ir siunčiu į spaustuvę! Tik viršelis kelia nemažai klaustukų. O gal jūs pabūtumėt dizaineriais? :) (mano el. adresą žinai, bloger'i)

O šįvakar, "Viršvalandžiai", aš paskaitysiu Jus, GERAI?

Žinojai, kad esi menininkas?

2011-04-30T06:03:00.000-07:00

Trečiadienio vakarą prisėdau Vokiečių gatvėj ant žalio suoliuko pasigrožėti pavasariu ir pailsėti po veiklos kupinos dienos, pakėliau akis į ŠMC (Šiuolaikinis meno centras) sieną ir lyg ugnis nutvilgė užrašyta frazė:
VISI ŽMONĖS YRA MENININKAI, BET TIK MENININKAI TAI ŽINO.

Ne, tai nebuvo atradimas, šią frazę jau buvau girdėjus spektaklyje "10 dialogų apie meilę" iš Tomos lūpų, bet tą vakarą Vokiečių gatvėj ant suoliuko besėdint šis prasmingas posakis nuskambėjo naujai, kitaip, tūkstantį kartų prasmingiau nei iki tol. Ir tada iškilo iki šiol mano niekad nenagrinėtas klausimas:
O kaip žmoguje pažadinti menininką?

Nesu kukli, todėl imsiu ir prisipažinsiu - save laikau visiška menininke. Ir kai neseniai kone kiekvienam sutiktam kartodavau: "Žinai, nepasikuklinsiu, bet aš manau, jog esu menininkė", visi lyg susitarę glostė man širdį: "Tau kuklintis nereikia, tu- pati tikriausia menininkė". Jau nuo pačios vaikystės save tokia laikiau, matyt, kad dėl to taip anksti atrasto švento santykio su kūryba, kitokio požiūrio į gyvenimą, noro pasiekti tiek daug, kiek tik įmanoma, rizikavimo visur ir visada bei nuolatinio poreikio kažką sukurti. Nors kartais atrodo, jog menininkė manyje miršta - nesuprantu paveikslų, nemoku piešti, mezgu nebent tam, kad atsipalaiduočiau, o fotografuoju tik pati save. Bet tada tyliai prakalba kita, meniškosios Medos, pusė: "Ei, bet juk tu rašai eilėraščius, myli džiazą, o vėlius vakarus atiduodi teatrui, naktimis draugauji su proza, o rytais- skaitai poeziją...". Taip ir išlieka tas balansas, menininkė manyje lieka gyventi.
O ką daryt tiems, kurie vaikystėje nepajautė potraukio menui, o talentas giliai užmigęs?
Nesakau, kad reikia pradėti fotografuoti, kurti ketureilius bei čia ir dabar pradėti vadintis menininku. Tokių yra daug, kalbu apie žmones, kurie mato pasaulį kitaip- taip taip, jie yra patys tikriausi menininkai.

Visų pirmiausia, reikia sugebėti išsiskirti iš minios, iš tos pilkos ir banalios visumos. Ne, ne žalia skiautere ar akį patraukiančiais rūbais, o mąstymu. Turėk tvirtą savo nuomonę ir labai gerai žinok, ko nori iš savęs paties bei gyvenimo. Neleisk, kad svetimi žmonės darytų įtaką tavo nuomonei ir pasaulėžiūrai ( žinoma, į artimų žmonių ir draugų nuomonę visad verta atkreipti dėmesį, visada! ).
Būk stiprus ir vertink meną.
Skaityk poeziją net jei ir labai jos nemėgsti- su laiku pamatysi, kad tose eilutėse labai dažnai slypi patys didžiausi aukso luitai.
Pamilk teatrą. Arnoldas Kubiliūnas, labai apsiskaitęs ir sėkmingas žmogus, teigia, kad žmonės, kurie dažnai žiūri spektaklius, kur kas lengviau išgyvena dramas ir tragedijas gyvenime. Be to, teatras yra tarytum vaistas jaunam žmogui, kai aplink vyksta tiek daug negatyvių dalykų. O ir abitūros egzamino rašinyje tavo kultūrinė patirtis pranoks tų, kurie nesilanko teatre. Išbandyta. : )
Rašyk. Net jei tau atrodo, kad tavo rašymo stilius lyg pirmoko ir neturi, ką pasakyti. Rašyk! ir visai nesvarbu, kam tai rašysi- į stalčių, draugams ar didesnei auditorijai. Ir net jei sulauksi kritikos tai papublikavęs jau rodys, kad tobulėji.
Niekada neatsisakyk paskaityti prasmingos knygos. Nesiūlau skaityti romanų, jie absoliučiai nieko gero bei prasmingo neduoda, ypač jauniems, nesubrendusiems žmonėms.Ilgai neskaičiau jokių romanų. Tik neseniai, per atostogas, perskaičiau iš pažįstamos gautą romaną, kuris man išties patiko, bet tai - tik atsipalaidavimui. Kur kas vertingesnės yra filosofinės ir psichologinės knygos, taip pat biografinės bei istorinės. Žinoma, kiekvienas turi atrasti savo stiliaus knygas, aišku, metams bėgant keisis ir skaitomos knygos, ir požiūris, ir tai, kas patraukia knygyne akį. Bet svarbiausia- ne tik skaityti, bet ir kažką iš skaitomos knygos pasimti sau.
Niekada neatsisakyk iššūkių. Net jeigu tai atrodys beprotiška rizika. Ir pamilk spontaniškumą. Menas reikalauja iššūkių ir nuotykių kupino gyvenimo.

Patarimų būtų galima prirašyti dar daug, bet manau, jog čia- svarbiausi ir jie nuves tave link tos dienos, kai tavyje pabus menininkas. Nors žmonės sako, kad menininkais gimstama, o ne tampama, bet juk nėra taisyklės be išimties, o labai norėdamas gali pasiekti viską. Todėl linkiu tau būti menininku, į viską žiūrėti kitu kampu ir nebijoti būti savimi!

Lekiu mokytis, mielieji,
gero savaitgalio!

MEDA.

gyvenk SAVO gyvenimą

2011-04-23T14:53:00.000-07:00

Sakau "Labas vakaras" Jums Velykų išvakarėse su ramunėlių arbatos puodeliu rankoj (Die, kaip kvepia visas kambarys ramunėlėm! ), ramybe veide ir su daugybe gilių apmąstymų. Džiaugiuosi pagaliau atėjusiomis atostogomis, pokalbiais su artimais draugais, tyliu tyliu vidurnakčiu, katės kniaukimu prašant dėmesio, sesės sėkme, apėmusiu įkvėpimu, sukurtais eilėraščiais, skaniu šokoladu, tyliu draugų palaikymu, gražiu oru, Teatro kvapu, vasarišku lietumi..
O ar nebuvo Tavęs apėmęs jausmas- esi laimingas, sieki sėkmės viršūnių, rytais pažadina kvapnus kavos aromatas, kas vakarą užmigdo nuostabios dainos, bet tyli mintis palapčiom, kai niekas negirdi, kužda, kad gyveni ne savo gyvenimą? Ir visai nesvarbu kieno- tėvų, senelių, kokios nors primadonos, bičiulių ar karts nuo karto sutinkamo pažįstamo.Čia jau tiesa kalba pati už save. Ir Paul Coelho žodžiai patys veržiasi iš burnos: "Tu turi gyventi savo Asmeninę Legendą", kiekvienas mes turime gyventi Asmeninę Legendą, savo gyvenimą, atrasti savo būdus prisijaukinti baimes ir prie židinio pasisodinti sėkmę, atkaklumą pasikviesti išgerti kakavos, o ryžtą- pasivaikščioti po parką. Tu turi gyventi SAVO gyvenimą.
Tikiu, kiekvienam iš mūsų atrodo, kad gyvename savo vienintelį ir nepakartojamą gyvenimą, turime savo laiką poilsiui ir darbams, savo privalumus ir ydas, sėkmes ir nepasisekimus, bet..:
*Kodel dažnai bendraudama su abiturientais išgirstu "Stosiu į teisę, nes tėvai man liepė ten stoti", "Stosiu į vadybą, nes mama sakė, jog tai praktiška specialybė"?
*Kodėl komunikuodama su įvairiose įstaigose savo patirtį plečiančiais moksleiviais karts nuo karto girdžiu "Atėjau čia, nes tėtis nori, kad čia įgaučiau patirties", "Man mama sakė čia ateiti"?
*Kodėl iš talentingų jaunuolių lūpų tenka girdėti "Piešiu, nes mama norėjo būti dailininke, bet neįstojo į dailės mokyklą"?
Pavyzdžių dar galima būtų prirašyti begales. Bet kaskart gaila, kad žmonės eikvoja savo gyvenimą taisydami tėvų jaunystės klaidas, klausydami artimųjų liepimų ar tiesiog negalėdami pasipriešinti aplinkinių spaudimui. Viskas puiku, jei seki autoriteto pėdomis, sieki tai, kas tau arti širdies ir tave "veža" - plojimai, skaitytojau. Bet kiek daug jaunuolių auga tokioje aplinkoje, kuri tiesiog neleidžia įgyvendinti svajonių, kiek daug gabių vaikų gyvena šeimose, kuriose turi stoti ir mokytis būtent ten, kur nori artimieji. Prieš metus dalyvaudama vienoje prasmingoje akcijoje, išgirdau praeivį sakant "Pasakyk abiturientui, kad stotų ten, kur liepia širdis, o ne mama ar tėtis"- kaip išganymas man tada nuskambėjo tie žodžiai, turbūt nesuskaičiuosiu, kiek kartų nuo tos dienos šią citatą esu pakartojus. Gali kilti klausimas, kodėl kalbu apie stojimus? Nes pirmas ir labai svarbus TAVO pasirinkimas yra pasirinkti, ką veiksi toliau. (Čia negaliu nepareklamuoti www.crazyideas.lt , iki skausmo paprasta jų tiesa "nežinai, kur nori stoti - nestok" ) Ir būtent TU turi nuspręsti, ko nori iš gyvenimo, ne mama, vaikystėje svajojusi skinti laurus piešinių konkursuose, ne tėtis, pusė gyvenimo sapnuojantis sapnus apie teisininko karjerą, o TU. Taip, nuo tokio paprasto, bet kartu ir klaikiai sudėtingo žingsnio ir prasideda gyvenimas, tavo gyvenimas, tavo Asmeninė legenda.
Ir visai nebūtina eiti kažkieno išmintais takais, taikytis prie kitų ir visada su viskuo sutikti. Būk savimi, sakyk, ką galvoji, leiskis į savo širdies atradimus, pamatyk tikrąjį save. Tam, kad gyvenimo saulėlydžiui atėjus galėtum ištarti "TAIP, TAI BUVO MANO GYVENIMAS"
P.S.ačiū mamai, kuri man visada kartojo ir tebekartoja, kad stočiau ten, kur noriu. Ačiū artimiesiems, kad nejaučiu spaudimo. Ačiū SAVO gyvenimui, kad jį turiu.
O dabar- gražių Šv. Velykų, mano brangūs skaitytojai! Ačiū, kad esate, kad skaitote, kad domitės! Kiekvienam- po kietą stiprų margutį!
24/7 Jūsų,
Medutė.

Kaip mes buvome operos dalimi arba kai gyventi tampa tiesiog gera nr.2

2011-04-13T02:03:00.000-07:00

Šiandien sveikinuosi su Jumis jau po premjeros, su šypsena veide, rytiniu kavos puoduku ir vakarykštėmis nuotaikomis. Gera mintimis sugrįžti į vakarykštę dieną, gera žinoti, kad prie premjeros prisidėjau ir aš, nuostabu prisiminti, kokie gražūs santykiai yra tarp menininkų, kaip gražiai jie moka atrasti tą 'cinkelį', kuriuo per pasirodymą pakeri žiūrovą.
Bet apie viską nuo pradžių...

Kovo pabaigoje užsukau į retai naudojamą el.paštą, nieko nesitikėjau ten rasti, retai ten manęs kas pasigenda, nes visuomet esu atvira kitu el.paštu. Net nustėrau radusi pasiūlymą savanoriauti operoje "ID", prisidėti prie jos ir dar klausyti pačios Yanos Ross nurodymų per repeticijas! Šios režisierės darbais visada žavėjausi, todėl šio pasiūlymo atsisakyti tiesiog nesugebėjau, kad ir kaip trūko laiko. Labai norint įmanoma viskas, juk taip?:)

1DIENA.Ketvirtadienis. Muzikų sąjunga. Tiesiai iš Soto keliaujam į pirmąją repeticiją. Aš šiek tiek nerimauju- ar sugebėsiu vaidinti? Ar pavyks? Vos tik prasidėjus repeticijai, visas abejones tarytum pati režisierė nuėmė ranka. Viskas vyko sklandžiai. Labai stebino tai, kad Yana mus laaabai girdavo, po pirmo bandymo sulaukėme ovacijų ir "It's great!". Man, kaip besidominačiai teatru, labai rūpėjo pamatyti režisieriaus ir aktorių santykius, kaip jie bendrauja, supranta vienas kitą, Yana su kolegomis puikiai tą 'virtuvę' atskleidė- dabar gal net kiek pavydžiu aktoriams, kurie dirba su ja. Tokia kantrybė, toks sugebėjimas prieiti vieningą nuomonę, reiklumas, bet kartu geri, gražūs žodžiai bei pagyros lemia tai, kad rezultatas būna nuostabus! Po repeticijos jaučiausi ganėtinai pavargus, nors, rodos, gal tik šešetą kartų mūsų scenelę surepetavom. Tą vakarą puikiai supratau aktorius ir ką jie jaučia po repeticijų. Atsisveikinome iki pirmadienio gražia lietuviška kalba ir gražiomis šypsenomis.
2DIENA. Pirmadienis.Aš,paguldyta temperatūros ir stiprios ligos, bet vis tiek dalyvauju repeticijoje. Jau Menų spaustuvė. Šiandien laukia generalinė repeticia, kurią stebės savi žmonės, draugai ir artimieji. 19valandą pradedame mūsų scenos repeticiją, ieškome parankiausių variantų, mokomės vaikščioti po trapius klavišus, žmonės jau renkasi. 19:50 prasideda generalinė repeticija. Pirmą kartą pamatome pilną operos "ID" pastatymą. Stebiuosi originaliomis Yanos idėjomis ir džiaugiuos kaskart labiau, kad tokią režisierę turime Lietuvoje. Paliekam Menų spaustuvę iki rytdienos- antradienio.
3DIENA. Antradienis. Labai svarbi diena. Džiugina tai, kad liga lyg ir pamažu atsitraukia. Mokykloje per teatro pamoką daug jėgų neįdedu, nes žinau, kad vakare jėgų ir pastangų reikės kur kas labiau. 15valanda, visa 'minia' susirenka į Juodąją spaustuvės salę. Repetuojam, ieškom, džiaugiamės atradę ir kas kartą vis labiau šypseną sukelia Yanos pagyrimai. Apie 16valandą- visos operos repeticija. Po jos- dviejų valandų pertrauka, kurios metu apsigyvename Infotekoje, čia atrandu, kad LNDT 70-mečio proga išleido knygą, nuostabiai šilta darbuotoja paprašo mūsų padėti jai sudėlioti knygas į vietas. Šypsomės. Prieš svarbiausią dienos įvykį dar spėjame pažiūrėti "The Greatest Places", pasirepetuoti nusilenkimą ir pasiklysti MS užkulisiuose. Salė atidaroma, renkasi galybė žmonių.Yana mus pavadina šaunuoliais ir tai laaabai šiltai bei gražiai nuskamba, kas minutę vis labiau dievinu šią Režisierę. Gera, o kartu ir baisu iki begalybės, aš mėgstu ne tik už save jaudintis, bet ir kitų jaudulį sau prisiimti. Bet viskas lyg ir gerai. Opera praeina žaibišku greičiu, išeiname mes, nepastebimai praslenka mūsų scena, jaudulys kažkur dingsta. Viskas, pasirodymas baigėsi. Nusilenkinėdama pajaučiu klaikiai gerą jausmą ir padėką tiems žmonėms, kurie atėjo, kurie plojo ir buvo kartu su mumis. Gera iki beprotybės. Sveikiname vienas kitą su premjera, sulaukiam begalės padėkų, atsisveikiname su viltimi, kad kada nors dar mus suves likimo keliai.
Tai buvo trys nuostabūs vakarai, nuostabus 'virtuvės' stebėjimas iš vidaus, kuris parodė, kokie nuostabūs gali būti santykiai tarp režisieriaus ir aktorių, kūrybinės grupės ir žiūrovų. Nemeluodama sakau, kad tai buvo iki begalybės gražu ir aš visada tai prisiminsiu kaip nuostabiai gražų laiką ir laaaaabai nekasdienišką iššūkį.

Ačiū Yanai už rūpestį ir gražius žodžius, George'ui ir Irinai už tai, kad jie nuostabiai pasirodė, visai kūrybinei grupei- už tai, kad pastatė operą "ID"! Iki kitų susitikimų!
Su premjera!!!!

kai gyventi tampa tiesiog....gera!

2011-04-09T08:36:00.000-07:00

Būdavo dienų, kai skaitydavau klaikiai laimingų žmonių interviu, žodžius, blog'us ir galvodavau "Kodėl ir aš taip negalėčiau gyventi?"

Kad ir aš taip galiu gyventi, jog paklausta, kaip man sekasi, atsakyčiau "Puikiai!", supratau visa atsitiktinai, palaužta visko, kas tuo metu mane galėjo palaužti. Ar nepastebėjai, kad gerus dalykus dažniausiai atrandame išgyvendami blogus dalykus?
Vieną šiokiadienio vakarą eilinį kartą gerdama žalią arbatą keikiau save ir kitus, kad jau kone savaitę nepavyksta suorganizuoti susitikimo, kuris man atrodė milžiniškos svarbos, pykau, kad tąsyk viskas gavosi ne taip, kaip tikėjausi ir bijojau dėl ateities. Tuomet ir su bičiule susipykau dėl smulkmenos, ji man liepė nepykti, o aš teatsakiau "Aš nepykstu. Tik leidžiu tau statyti sienas".
Tą akimirką ir atėjo suvokimas, kad aš tam liūdesiui, pykčiui ir pagiežai leidžiu statyti sienas prieš mane, kad aš nebūčiau tokia laiminga,kaip tie, kuriais aš žaviuosi.
O gi kas sakė, kad sienų, net ir tvirtai pastatytų, nugriauti negalima???

Ėmiau ne pykti ar teisti, o išklausyti ir patarti, ne graužti save, o statyti pamatus gražiam gyvenimui.
Išėjau į lauką ir pakėliau akis į dangų- kaip galėjau pykti gyvendama po tokiu nuostabiu dangumi???
Daug juokiuosi ir kuriu- nuoširdžiai ir garsiai!
Kurpiu dideles svajones ir ne ką mažesnius norus- kas sakė, kad jie nesipildo?
Nebespėlioju, kaip viskas susiklostys- bet kokiu atveju tai bus gražu.
Jaučiuosi laiminga (taip taip, tokia, kaip ir tie iš intervų, blog'ų...)!
Gyventi tiesiog gera..! Suvalgyti bandelę su karamelės įdaru, išgerti karštos šokolado skonio kavos, nueiti į posėdį, nors to daryti visai neplanavai, gauti kvietimą susitikti su draugais, kai galvojai "Ech, šiandien taaaip norisi kažkur išlėkt!", priimti iššūkius ir sutikti kartu krėsti aibes išdaigų, juoktis it mažiems vaikams ir einant asfaltu tyliai sakyti "Aaaa, mane tuoj nupūs!!!", prarasti gerą vietoj geresnio, rašyti blog'ą, kurti eilėraščius, kartoti katei, kokia ji graži, skaičiuoti debesis, važiuoti ratais namo ir dar ne tuo autobusu, bet po to iš to džaugsmingai pasijuokti, galiausiai grįžti namo visiškai be balso, bet su tokia gera nuotaika ir prisiminimais!
Taip, gyventi tiesiog..gera!!!

Tam nereikia jokių auksinių taisyklių, JEI NORI BŪTI LAIMINGAS - BŪK!

Būkit laimingi!!!
P.S.ir skaitykit įkvepiančias knygas bei straipsnius.

šįvakar atsisveikinu visai be balso ir jėgų, bet laiminga,
visada Jūsų,
M.

Apie žmones, kurie veda į priekį

2011-03-24T12:36:00.000-07:00

Jis pasako tik žodį, o tau atrodo, kad saulė šilčiau šviesti pradėjo. Juo norisi sekti, iš jo norisi mokytis. Jį norėtusi apkabinti ir niekada nebepaleisti. Pažįstamas jausmas, tiesa?

Kiekvienas turime tą žmogų, kurio pėdomis norisi sekti, kiekvienu žodžiu šventai tikėti, o jo elgesį - kartoti. Juo žavimės, jį dieviname, juo gyvename. Taip, teisingai sakai, tai- autoritetas.
Dainius Radzevičius pernelyg drąsiai viename straipsnyje teigia: "Kas yra mums tikrieji autoritetai? Matyt, lengviau pasakyti, kas nėra. Nes iš tiesų šiandien trūksta autoritetų.". O aš drįsiu gal pernelyg drąsiai jam paprieštarauti, kad autoritetų, ypač Lietuvoje, tikrai yra, gal ne šimtai, bet yra. Taip, juos reikia mokėti atrasti (nors autoritetų, kaip ir draugų, ieškoti nereikia, jie patys mus susirada, kai to labiausiai mums patiems reikia), jie gali gyventi kur nors labai giliai pasislėpę, bet jie YRA ir dėl jų verta kopti į trigubai aukštesnį kalną nei iki šiol kopei.
Pati turiu ne vieną autoritetą, net gal per daug, bet visada save guodžiu,kad tokių žmonių niekada nebus per mažai ir jei aš jais seku, žaviuosi ir einu tik pirmyn, vadinasi, viskas yra gerai. Nors savus autoritetus atradau visai jų neieškodama, jie patys mane susirado per knygas, paskaitas, susitikimus. Būna, ateinu į paskaitą ir jaučiu, kad šitas žmogus neišeis iš mano gyvenimo su šita pusantros valandos paskaitėle, kad aš dar juo domėsiuosi, jo ieškosiu, kad galėčiau prie puodelio arbatos pakalbėti ir suprasti, kaip jam pavyksta uždegti kitų akyse tas liepsneles, kad dar rašysiu straipsnius apie jį, gyvensiu ir degančiomis akimis klausysiuos jo.

AUTORITETAS 1

Doloresa Kazragytė
Ją atradau 10 klasėj atsitiktinai iš bibliotekos pasiskolinusi knygą apie teatrą. ("Gyvenimas prieš gyvenimą" pačios Doloresos išleista ketvirtoji knyga)
Dar kaip šiandien pamenu - nieko aplink nematydavau, kai skaitydavau tą knygą, ties kiekviena eilute bėgiodavo šiupuliukai po nugarą. Draugams sakydavau, kad ta knyga mano Biblija. Tada pamatyti Doloresą gyvą prilygo svajonei išmokti skraidyti. Taip, tada dar net nenujaučiau, jog būtent Jai plosiu po spektaklio, kad iš jos išgirsiu kreipimasi "Mieloji", susižavėjusi žiūrėsiu į jos komediškus etiudus ir vaikiškai džiaugsiuos skaitydama pageltusiam sąsiuviny Jos palinkėjimą "Meda, laimingo tau skrydžio!". Iš Doloresos išmokau išgyventi liūdnas akimirkas ir branginti džiaugsmą bei gėrį, būti nuoširdi pati sau ir būtent Ji davė man stimulą eiti didesniais žingsniais, gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu ir siekti to, ką širdis liepia. Žaviuosi Doloresa ir tuo, ką ji per savo gyvenimą nuveikė. Klaikiai patiko, kai LNDT salėje ji pasakė, kad mirus Marcinkevičiui ji pajuto šviesų liūdesį, net verkt nesinorėjo. Tai buvo laaaabai gražu. Jau dvejus metus Doloresa gyvena mano širdyje kaip žmogus, kuriuo norisi sekti ir iš jo mokytis.

AUTORITETAS 2

Nijolė Oželytė
Puikiai ją žinojau nuo pat vaikystės, bet žavėtis pradėjau visai neseniai. Ji - žmogus, kuriam rūpi tėvynė, dabartinis jaunimas su savo problemomis, laisvės sąvoka ir tai, kuo mes visi gyvename. Vien pažiūrėjus sausio 13-osios Jos kalbos įrašą, kažkaip prabunda tos liepsnelės akyse. Žaviuosi Jos drąsa nebijoti pasakyti tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų. Paliegusiam jaunuoliui būtent Ji bando parodyti, kas yra tikrosios vertybės ir kokios jos mums svarbios. Iš jos mokausi gyventi branginant viską, ką turiu brangiausio, atrasti išmintį net ten, kur jos iš pirmo žvilgsnio ir nepastebime, ir nebijoti sakyti tiesos visur ir visada.

*Sąrašas bus pildomas.

Linkiu kiekvienam surasti savo autoritetą. Tokį, dėl kurio norėtųsi gyventi net tada, kai slysta pasaulis iš po kojų. Tokį, kuris vestų pirmyn.

Pavargę, bet labai šilti linkėjimai,
Meda.
(pastebėjimų, pasiūlymų, kritikos(gal pagaliau ją išmoksiu priimti..), Jūsų šypsenų ir atsiliepimų 24/7 laukiu mpetrikaite@yahoo.com )
Šypsokitės!

LAIMĖS PROJEKTAS

2011-03-17T12:42:00.000-07:00

Niekad gyvenime negalvojau, kad kada nors pagaliau imsiu gaminti valgyti, išsižadėti siaubingai kvailų įsitikinimų, skaityti knygas kompiuterio ekrane, išsiplauti nuo ryto paliktą šypsotis ant stalo puoduką ir verksiu, kai to norėsis.
Šiandien, visai pavasarišką 4dienį, gal kokį trisdešimt penktą kartą atsiverčiau knygą "Laimės projektas". Knyga, kuri leidžia kvėpuoti, išlaisvina mintis ir suteikia vilties, kad jei galėjo Ji, galiu ir Aš. Kai tai suvoki, ateina klaikiai šviesi akimirka ir suvokimas, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Nuo šiol nebesiklausysiu visai nepadedančios susikaupti muzikos mokydamasi istorijos, atsikelsiu galbūt net anksčiau nei reikia, kad galėčiau pasimėgauti šviežiu rytu, net eisiu pėsčiomis iki mokyklos ir dėsiu visas pastangas į visus darbus, kad po to jausčiausi viską padariusi vardan geriausio rezultato.
Čia nebus rytoj, čia yra tik ŠIANDIEN.
ŠIANDIEN padarysiu visus darbus, kuriuos tiek laiko atidėliojau - parašysiu bent tris motyvacinius, pakoreguosiu CV ir susitarsiu dėl susitikimo.
ŠIANDIEN pavalgysiu vakarienę. Vardan sveikesnio ir guvesnio gyvenimo.
ŠIANDIEN atrašysiu į visus laiškus, į kuriuos tiek laiko delsdavau atrašyti.
ŠIANDIEN būsiu daug mandagesnė. Taip, man trūksta mandagumo, tolerancijos, švelnumo ir savikritikos. Šiandien pats metas keistis.
ŠIANDIEN dainuosiu, dainuosiu, dainuosiu. Taip gyvenimas atrodo kur kas šviesesnis.
ŠIANDIEN pabandysiu nebūti įkyri.

Mano "Laimės projektas" startuoja!...o Jūsų???

Jie sugebėjo, aš sugebėsiu, sugebėsi ir Tu!!!

Paidalink, kaip sekasi, drauge,
M.P.

teatre ir apie teatrą

2011-03-12T11:40:00.000-08:00

Spektaklis prasideda 18:30h, dabar- vos 15val. Turiu dar bene tris valandas atiduoti duoklę mokslams ir minutę kitą pasimėgauti šokolado skonio kava. O po trijų valandų jau versiu duris į nuostabiai trapią meno oazę - iš kurios, žinau, grįšiu pasisėmusi labai daug visai ateinančiai savaitei - teatrą, kurį sergsti trys auksinės mūzos: pasišventimas menui, stimulas dirbti mums, žiūrovams, ir, žinoma, tikėjimas, kad žmones scenoje "perskaityti" spektakliai pakeis, įkvėps pozityvumo, o gal kaip tik- privers susimąstyti.

Teatrą atradau labai seniai. Dar, matyt, pačioj vaikystėj, tik tas virpuliukas širdy skaitant knygas apie teatrą, žiūrint nuostabiai gražius spektaklius, apsigyveno many ne taip jau ir seniai- prieš ketverius metus. Tuomet dar nežinojau, kad aktoriaus darbas yra toks alinantis, repeticijos - atiduonant galbūt paskutinį jėgos lašą, spektakliai - išjaučiant viską vardan žiūrovo.Jei vaidini komedijoje, o tavo pats brangiausias žmogus ką tik paliko pasaulį, juokis, šypsokis lyg gyvenime geresnės dienos nebūtų buvę. Taip, aš to dar nežinojau, gal todėl ir viliojo vaikiškas smalsumas ir entuziazmas į teatro sceną. To vaikiško smalsumo vedama dar ligšiol kankinuosi per teatro pamokas mokykloje, kaip kažkuomet dramos studijoje- vos ne iki ašarų...

Dabar į teatrą žiūriu kaip į oazę, kurioje gali išgyventi viską, tik likimu nerizikuoji. Scenoje savęs nebematau (klaikiai gera, kad pakako proto palaidoti paiką vaikystė svajonę), bet čia į menu kvepiančią kelionę visada gera pasileisti kaip žiūrovei.
Pamenu, kaip pykdavau ant savęs, kad nerandu man artimų spektaklių, tokių, kurių laukčiau drebėdama visu kūnu, o žiūrėdama - išgyvenčiau kažką klaikiai man artimo. Ir žnot ką? Radau! Visiškai nesitikėdama ('geriausi dalykai ateina, kai jų visai nesitiki' kažkas yra pasakęs), tam nepasiruošusi, net nežinojau, ką daro taip stipriai susižavėję žmonės, kaip aš tuosyk buvau- rašo eiles naktimis ar klykia susižavėjimo apimti į juodą dangų. Dabar jau manau, kad kiekvienas atranda savyje tą būdą susigyventi su susižavėjimu. Manasis - kūryba, knygų rijimas ir didelis energijos kiekis.
1. Pirmasis atradimas "Meistras Solnesas"- atradau 2010.05.24. išėjau iš teatro kažkokia sumišus, ir tik po kelių valandų supratau, kad be proto įsimylėjau tą spektaklį. Man, tokiai silpnai būtybei, tai buvo (ir yra) stiprybės šaltinis, iš kurio semiuosi Alinos stiprybės (taip, tą pesonažą aš mažų mažiausiai dievinu), iš Hildės - nenorėjimą paklusti taisyklėms ir begalinį tikėjimą, o iš Solneso - kad verslas niekada neatperka gražios šeimos auros ir sveikos, nesergančios pamišimu, širdies. Tame spektaklyje verkiu kartu su Alina ir išgyvenu viską kartu su Hilde. Tai- mano mažytis stimulas būti stipriai.
2. Antrasis atradimas "Bernardos Albos namai"- atradau 2010.10.22 ( o gal 09.22?). Apie jį daug nerašysiu, nes tai kažkas tokio, ką sunkiai net ir aš įstengčiau aprašyti. Rafinuota Bernarda ir jos užrakintos narve dukterys, tyra meilė, truputį vaikiški žaidimai dėl vyro ir mirtis, anot Albos, jos nekaltos dukters, bet dėl to pačio vyro... Graudu, bet beprotiškai gražu. Verčia šypsotis ir vėlgi- būti stipriai.
3.Trečiasis atradimas "Unė"- atradau 2011.03.10. Virš valandos tokia susižavėjusi sėdėjau teatro salės kėdėj, kad jei kas būtų paklausęs ar turiu sesę dvynę, dar kažin ar būčiau surezgusi teigiamą atsakymą. "Unė"- monospektaklis Unės Babickaitės dienoraščių motyvais, apie aktorę, kuri tiek daug pasiekė tolimame užsienyje, o Lietuvoje- net nebuvo pripažinta. Skaudėjo už Unę. Mama mirė, o Unė juk su savo išgyvenimais niekam nerūpi, niekam nesvarbu, kad ji ką tik neteko brangiausio žmogaus, go, go, Une! Net Sibire nepraradusi gražaus požiūrio į gyvenimą, Unė šį ketvirtadienį mano ir, tikiu, daugumos kitų širdyse sužibo kita spalva. Pamilau Unę ir Birutės Mar "Unę". Stipriai.

O ir vėl ateis vakaras, vėl teatras skendės meno ir kultūros sąskambių kvape, aš vėl įžengsiu į šią trapią oazę, šįkart - pasisemti stimulo, atidavimo ir tikėjimo iš tų trijų mūzų...

Nepamiršk apsilankyti teatre, skaitytojau.

Medička. (V.taip liepė pasirašyti. )

Savanoriauti? Kur????

2011-03-09T11:49:00.000-08:00

Labas labas,
Kaip atėjęs pavasaris? Saulutė jau ilindo pro langus? Šiandien iš naujo pamilau pavasarį, ėjau namo ir taip beprotiškai gera, tas pavasario kvapas, tas suvokimas, kad yra vardan ko stengtis ir gyventi, tas noras eiti tolyn, pasiekti daug ir aukštai, mmmm, jauku ir gera. :) Būtent taip jaučiuosi ir savanoriaudama, todėl šįvakar skiriu įrašą savanorystei bei jos galimybėms.
Kadangi vis dažniau sulaukiu laiškų su klausimais, kur savanoriauti, nutariau čia garsiai pasidalinti, kur galima savanoriauti ir kokios tos savanoriavimo galimybės (O jų laaabai daug! ), taigi:
1. KULTŪROS SAVANORIAI (www.kulturossavanoriai.lt)- čia rasite pasiūlymus savanoriauti kultūros renginiuose- festivaliuose, įvairiose šventėse, mugėse, renginiuose, kur renkasi žmonės, kuriems rūpi kultūra.
Būtent su Kultūros savanoriais prasidėjo manoji savanorystė. Ir būtent juos labai labai rekomenduoju- tiek šiltų žmonių, tiek gražių akimirkų ir prasmingai praleistų dienų! Nuo šiandien Kultūros savanoriai turi būti vienas iš lamkomiausių Jūsų tinklapių, sutariam? :)
2.MENŲ SPAUSTUVĖ- teatro oazė, prie kurios tiesiog gera prisidėti. Čia pradėjau savanoriauti vos prieš kelis mėnesius, bet jau jaučiu daug patyrusi. :) Vien tas buvimas teatru kvepiančioj oazėj verčia plačiai šypsotis. Menų spaustuvė turi tikrai daug savanorių, bet, manau, kad ten vietos atsiras ir kiekvienam iš Jūsų. :) Tik junkitės ir semkitės patirties :)
3. MALTOS ORDINAS ( www.maltieciai.lt )- ordinas, kurį gerbiu už pasiaukojimą senukams, aklam jaunimui ir neįgaliems vaikams. Pati nepriklausau šiam ordinui, nes man kur kas artimesnė kultūrinė savanorystė, bet, kiek teko girdėti, ten savanoriauja mažų mažiausiai nuostabūs žmonės, nuoširdžiai atsidavę ordino darbui ir puikūs draugai seneliams ir vaikams. jei susidomėjote- kviečiu jungtis. :)
4.BIG BROTHERS, BIG SISTERS ( www.bbbs.com )- programa, su kuria užaugau. taip, tai kažkas nepaprasto ir klaikiai gražaus. Atėjau čia kaip mažoji draugė- tyli, nerandanti savęs, pasimetusi dvylikametė, išėjau pasitikinti savimi, turinti galybę tikslų šešiolikmetė. Ateityje žadu tapti Didžiąja drauge. jei norite padėti vaikui iš naujo pamilti gyvenimą, turėti Mažąjį draugą, kurį vestumėt patyrimų keliu, drąsiai junkitės.Žinoma, čia būtina turėti 18metų, kas be ko. :)
5.KITAS VARIANTAS ( www.kitasvariantas.lt )- čia irgi augau ir ligšiol augu, atrandu gyvenimo vertybes ir tkrąją save. Deja, savanore čia ilgai neužsibuvau, bet savanoriams pasirinkimas tikrai nemažas- gali savanoriauti viešųjų ryšių, išteklių, renginių organizavimo grupėse, atrasti tai, kas tau arti širdies ir tobulintis, įgauti patirties toje srityje, o jei dar nesi KV mokinys- irgi kviečiu. :) Tikrai verta. :)
6.EUROPOS SAVANORIŲ TARNYBA (www.jtba.lt ) - čia ateity matau save. :) JTBA galima rasti visą gvardiją projektų, su kuriais galima išlėkti savanoriauti į Europos sąjungos(ir ne tik) šalis 2-12mėnesiams, įgyti milžiniškos patirties, praleisti keletą mėnesių taip, kad visą gyvenimą atsimintum ir šypsotumeis. :) mmm. :) Nepraleiskit progos, mielieji.:)

Kol kas tiek, šis sąrašas su laiku bus pildomas, tad nepamirškit užsukt paskaitinėt ir linkiu pamilti savanorystę- tą nuostabią išdaigininkę :)

Iki kiki,
su šypsena,
Medački.

Popietė tikslams

2011-02-22T06:06:00.000-08:00

Rodos, tik ką prasidėjo 2011-ieji, o štai, sveikinuosi au Jumis jau visai įpusėjus vasariui.

Tikiu, kad kiekvienas bent mintyse Naujųjų naktį pasižadėjote dažniau plauti indus, pagaliau pradėt bėgiot bent sykį per savaitę ir mokytis geriau- tikiuos, kad pažadus tęsite!

O aš nemėgstu pasižadėti per Naujuosius, nes kiek pasižadėdavau, tiek vis tiek tų pažadų nesilaikydavau, tai laiko trūkdavo, tai valios, tai galų gale visų mūsų taip mėgiamas tingulys apsikabindavo ir nepaleisdavo.

Tikslams nesvarbu, kada Tu pasižadėsi, tik svarbu, kiek Tu tuo tikslu tikėsi, gyvensi, veiksi ir kaip jį pasieksi.

Todėl vakar nusprendžiau, kad savo pažadus, kuriuos visi sako per Naujuosius, aš garsiai ištarsiu vasario 22-ąją. Vaiskus antradienis, kavos aromatas, katė ant palangės- tokios dienos nuostabiai tinka sudarinėti tikslų sąrašiukus!
Visi pasiimam po pieštuką(!) ir baltą lapą ir..pradedam?
1.Kiekvieną rytą išsivirti nuostabios kavos- stimulas laiku atsikelti ir puiki dienos pradžia garantuota, ar ne taip? :)
2.Per dieną pakelti nuotaiką bent vienam žmogui. Taip, tk tada jausiuos dieną nugyvenusi ne veltui.
3.Rašyti, kurti, regzti straipsniukus ir nebijoti šuoje srityje bandyti. Jau šypsausi pagalvojus, kaip prie kavos pudelio baigsiu rašyti straipsnį, kurį šįryt pradėjau. Ir kursiu naktimis eilėraščius. Taip, laikas grįžti prie poezijos, prie svajingų naktų ir iki išnaktų skambančios muzikos...:)
4. Savanoriauti.Toliau į visa tai dėti daug jėgų, daug noro bei pastangų. Tęsti savanorystę Lietuvoje ir nuo rugsėjo atrasti savanorystę užsienyje, kur tai bebūtų- Airijoj ar Olandijoj, 10mėnesių po mokyklos gyventi kitaip yra dar vienas tikslas, kurį pasieksiu. Juolab, kad šie metai- savanorystės metai, nepamirškit to, mielieji, juk tai puiki proga atrasti save kitokį. :)
5. Mokytis, mokytis, mokytis. Važiuojant troleibusu, sėdint už rašomojo stalo ar miegui išėjus ankstyvą rytą. Kur bebūčiau, ką beveikčiau- mokytis.
6. Žadėti ir tęsėti pažadus. Daug sykių pažadėdavau ir nesugebėdavau įgyvendinti to, ką pažadėjau, todėl šįkart keliu sau tikslą- prieš pasižadant, pagalvoti, ar tikrai galėsi tai padaryti.
7. Skaityti. Ir ne tik knygas apie teatrą ar poeziją, ką paskutiniu metu tedarau. Ne, skaityti visokio žanro knygas, ir ne tik tas, kurių reikia mokyklai. Ir straipsnių nepamiršti. Kas be ko. GERŲ straipsnių.
8. Atsikelti laiku. Žinot, šiandien aš jaučiuosi bemaž didvyrė, po itin bemiegio savaitgalio, sugėbėjau tiek šiandien, tiek vakar laiku atsikelti, kas anksčiau būdavo labai sudėtinga. Taip, kas gi paplos per petį, jei ne pats sau, bet kartais reikia. ;)
9. Įstoti. Kitais metais arba šiais. Ten, kur noriu, ten, kur liepia širdis ir protas, ten, kur norisi. Taip, žurnalistika. :)
10. Kaip gi abiturientas be egzaminų? Taip, išlaikyti gerai egzaminus ir baigti sėkmingai dar vieną savaip žavų gyvenimo etapą.
11. Šypsotis. "Nepaliauk šypsotis"- štai, kur mano šypsenos šaltinis, kai būna liūdna. Šypsotis visada, na, beveik visada. Net kai liūdna ir bloga, šypsotis.
12. Mylėti ir apkabinti. Mylėti sesę dvynę, mamą ir artimuosius, kas svarbiausia- rodyti tą meilę.
13. Įsimylėti gyvenimą. Jau pasiektas, bet dar ne tiek, kiek norėtųsi tikslas, todėl pridedu ir jį.
14.Nevėluoti. Čia mano turbūt pati didžiausia yda, visi jau įpratę, kad manęs reikia laukti mažiausiai 10min, bet, mielieji, aš stengiuosi, labai, ir man jau pamažu pavyksta. :)
15.Pasiekti!

Na, kaip?
Tikiu, kad prirašėt kur kas daugiau už mane, sakom "Labas, naujas gyvenime?" visi kartu? :)

Lekiu į atranką, o Jums linkiu nemėtyti tuščiai pažadų net ir per Naujuosius ir pasiekti savų tikslų!

Žinot, kad myliu,
Meda.

O kokia Tavo svajonė?

2010-11-06T13:53:00.000-07:00

NORĖTI. TIKĖTI. DARYTI.

Štai, jau ištisus du mėnesius gyvenu spalvotais rudens lapais ir svajonėmis, planais, darbais darbeliais ir dideliu dideliu noru. Visada tikėjau, jei išties labai norėsi, tai įvyks! Ne, nereikia, jokių iškritusių blakstienų, žvaigždžių ar neužpūstų žvakučių.

Svajonės- tarytum kopetėlės, kuriomis lipi aukštyn kas rytą dirbdamas ir stengdamasis idant galėtum iškelti galvą ir surėkti "O mano svajonė išsipildė!"

Svajonėms nereikia gero oro, gražaus drabužio ar dailaus makiažo. Jos tik prašyte prašosi draugų paskatos, palaikymo ir drąsos žengti pirmąjį žingsnelį, na, dar žinoma neapsakomo noro su kaupu ir atkaklumo žiupsnelis, vilties- ant pačios viršūnėlės. Ir kaipgi be šypsenų! Gardumas neišpasakytas. :)

Štai, seniai turėjau svajonėlę surengti koncertą, suorganizuoti renginį, kurio dalis būčiau ir aš, galėčiau tylomis džiaugtis savyje, jog čia įdėta trupinėlis ir manęs. Netikėtai gavau pasiūlymą su Kito varianto (kitasvariantas.lt) grupe surengti socialinį projektą savanorystės tema! Kiek džiaugsmo tąsyk savy išgyvenau! Taip, teko paaukoti dalį vasaros, įdėti daug jėgų, kiek streso teko patirti, kiek pereiti komforto zonų ir perlipti per save!

Svarbiausia- tikėti idėja, tuomet jokios kliūtys nebaisios, jokie voratinkliai tavęs nesupainios ir jokios replikos "Ai, kam tu tai darai? Beprasmiška..." neatkalbės nuo to, ko pradžioje su tokiu džiugesiu ėmeisi.

Buvo ir akimirkų, kuomet atrodė, kad mums nieko nepavyks, bet, net gera prisiminti, kaip aš tada tikėjau, kad viskas bus geriau negu gerai!
Rezultatas- 2010m rugsėjo 9d. net širdis šokinėjo stebint mūsų suorganizuotą koncertą "Nebūk abejingas- esi reikalingas", kurio metu prisitatė nemažai savanoriškų organizacijų, susirinko būrys šiltų žmonių, o aš, viena iš organizatorių, dar visą savaitę po to skendau euforijoje. Ir dabar sakau- vertėjo aukoti nervus, laiką, vasarą, laabai vertėjo.

o pabaigai noriu patarti - svajokite, stipriai svajokite, bet ir dirbkite, siekite svajonių išsipildymo ir, be abejo, tikėkite!

Svajoklė nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų,
Jūsų Meda.

Vasara, kur išeini???

2010-08-28T09:18:00.000-07:00

Vakar ir vėl pamilau melisų arbatą ir iš spintos išsitraukiau tą ryškiai violetinį paltą. Įsisiaučiau į savo mėgstamiausią alyvų spalvos megztuką ir mielai šoku net pagal nepatinkančios muzikos garsus. Taip šilčiau.

Taip, mano draugai, skaičiuojam jau paskutines vasaros akimirkas. Jau su vėju tarp medžių, balomis siaurose gatvelėse ir margu pledu, bet visgi - vasara mano! Kažkaip gaila versti tuos paskutinius kalendoriaus lapelius, bet su šypsena, nes vasara nuo šiol gyvens širdy - per darganas ir speigus, aš mylėsiu ją ir tokią. Ir na ir kas, kad ant nosytės strazdanų turėsiu kur kas mažiau, o saulė palepins vis rečiau - svarbu, kad šilta būtų viduje. : )

O šiandien aš džiaugiuosi, kad šiuos tris mėnesius praleidau šypsdamasi saulei ir merkdama akį dangui. Patyriau tiek daug! Jau net nebesuskaičiuoju, su kokia daugybe nuostabių žmonių susipažinau, kiek išmokau, kiek saulės zuikučių pagavau! Net sukutena viduj pagalvojus, kiek šiltų įspūdžių ir personų mane supa, kiek saulėgrąžų pamojavo savo aukso spalvos žiedais, kiek kartų bėgau pusnuogė per lietų ir šypsojaus, kiek pranokau, kiek sukūriau! Todėl man gera jausti ateinantį rudenį - su paskutine rugsėjo pirmąja mokykloje, su krūva veiklos ir auksiniais medžių lapais - nuostabųjį rudenį!

Linkiu pastebėt rudens grožį, į priekį žiūrėt atvirom akim, ir kai Jūsų paklaus "Kaip jautiesi besibaigiant vasarai?, atsakykit "Vasara niekad neišeis, ji - širdyje!"

Prisijaukinkit tą karštąją vasarėlę viduje, o ruduo lai džiugina akį!

Su šilčiausiais linkėjimais, mano draugai,
Medutė.

"Savanoris- mano brolis!"

2010-08-10T10:12:00.000-07:00

Dar net neprasidėjus šiųmečiam birželiui, jau žinojau, kad ši mano vasara turi būti prasminga. Vis prisimindavau rugsėjo pirmąją tartus vienos dvyliktokės žodžius"Vasara,po kurios jūsų atėjus į mokyklą lauks dvylikta klasė, paskutinė jūsų nerūpestinga vasara". Norėjau, kad ši paskutinė mano nerūpestinga vasara būtų tokia, kokios nepamirščiau visą gyvenimą. Dvi vasaras '"pardavusi" laikraščiams ir skrajutėms, šiemet jau to imtis kažkodėl nebesinorėjo.

Žinojau, kad be proto pasiilgau jausmo, kai padaręs kažkam gerą darbelį, jauti, jog širdis, rodos, iššoks iš krūtinės nuo tos begalinės laimės matant kito šypseną. Tiesiog troškau daryti gerą, daryti tiek daug, kad niekur nespėčiau, bet padaryčiau miljonus kartų daugiau nei turėdama marias laisvo laiko.

Tuomet, kaip tyčia, per informatikos pamoką inernete radau "Tebūnie naktis" savanorio anketą. Nebuvo nė žiupsnelio abejonių - iš karto užpildžiau.Šypsena veide tądien nebedingo - žinojau, kad pirmas žingsnis link prasmingos vasaros žengtas. Jau po poros savaičių su Evelina ir Ieva apsisiautėm ryškiom liemenėm ir ėjom miestu imdamos iš sutiktų žmonių interviu. Ta naktį tiek daaaaug šypsojausi, bendravau, juokiausi ir mėgavausi visu tuo 200procentų- juk aš savanorė! O kai dar 5valandą ryto Karolina pakvietė į svečius, pavaišino milžiniško dydžio arbatos puodeliu, vyšniniu tortu, šokoladiniais sausainiais ir neapsakoma šiluma, supratau, kad šiuo gyvenimu nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėmė, o dar kai atlieki prasmingą darbelį, tik spėk šypsotis!

Po tos džiaugsmo ir bendravimo kupinos nakties, suvokiau - ši mano vasara bus savanoriavimo vasara. : ) Pasakyta- padaryta. Nebespėjau pildyti savanorių anketų, lėkti į susitikimus, visur dalyvauti, bet aš tuo taaip mėgavausi. Taip, buvo ir akimirkų, kuomet sugniūždavau. Kai neatrinko į "Roko naktis" savanoriauti, atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Bet ačiū draugams, kurie nepaliovė kartoti "Atrinks tave kitur, pamatysi". Sunkiai, bet po truputėlį atsitiesiau. Vėl pradėjau ieškoti pasiūlymų savanoriauti, netgi teko apturėti naktinę ekskursiją po autobusų parką ir 2valandą nakties būti juo pavėžintai! Dėkui tam vairuotojui ir 3S. :)
Bet tuo mano savanorystė nesibaigė, tikrai ne. Liepos vidury už akių užkliuvo skelbimas, kuris skelbė, kad atrinkinėjama penkiolikos žmonių komanda Savanorių akademijai. Taip taip, aš buvau atrinkta!

Kartu su Aive piešėme piešinį, aš:"Kas čia bus?", Ainė šūktelėjo: "Gėlė!", ir drąsiai įmerkė pirštukus į raudoną guašą, po dviejų minučių "Čia akis!", aš tariau: "Tuomet reikia blakstienų", ji: "Tuoj nupiešiu!". Nusišypsojau - kokie tie vaikai fantastiški. :)

Tą akimirką supratau, kiek man daug davė savanorystė ir kiek daug ji man dar duos. Dienos stovyklėlės su SA vietiniams vaikučiams, begalė šiltų naujų draugų, marios juoko ir laimės, aktyvi vasara ir milijonai neišdildomų įspūdžių.
Ir žinot ką? Dabar galvoju, kad nuo šiol bus prasminga ne tik ši vasara, bus prasmingas visas mano gyvenimas. Taip taip, nes savanorystė - nuostabiausia liga pasauly, kurią kartą susirgęs, nepasveiksi niekuomet.

Todėl sakau - nebijokite žengti pirmojo žingsnio, nebijokite daryti gera, nebijokite susirgti šia nepagydoma liga, nebijokite savanoriauti. :) Ir pamatysite, koks Jūsų gyvenimas gražus, kupinas džiaugsmo ir saulėtas. :)

Gero Jums antradienio vakaro.

Su žiburėliais akyse,
Meda.

Labas, pasauli!

2010-08-08T09:21:00.000-07:00

Gimiau rugpjūčio šeštosios vaiskią popietę, Medai į laukelį įvedus "Į GYVENIMĄ"....

Jau senokai norėjau susikurti blog'ą, tik nuolat sukliūdydavo mintis, kad neturėsiu laiko jo nuolat rašyti, nespėsiu aprašinėti savo nuotykių, išgyvenimų,sėkmių ir nesėkmių. Bet rugpjūčio šeštosios popietę pagalvojau "O gi kodėl nepabandžius?" : )
Ką jame rašysiu?
Tai bus bene mano dienoraštis, su gyvenimo trupinėliais, lietaus kvapu ir saulės spinduliais. Rašysiu kuo gyvenu, kaip gyvenu, tuo pačiu mėgindama parodyti, koks gražus tas gyvenimas, kiek daug jame grožio ir džiaugsmo- tikiu, kad bent vienas, perskaitęs mano įrašus, nusišypsos. Juk būtent todėl blog'o pavadinimas "I CAN ALWAYS MAKE YOUR SMILE!" Taip pat bandysiu pasidalyti patirtimi, nuotykiais ir patarimais.Galbūt net vieną kitą sykį įkelsiu savo kūrybos. Juk kiekvienas turime kažką savy sukaupę! : ) O dalintis taip gera ir smagu. : )

Kai Tu gimei verkei, pasaulis juokėsi. Mokėk gyventi taip, kad Tau mirus pasaulis verktų, o Tu džiūgautum.

lekiu užsikaist arbatos : )

su plačia šypsena ir džiugiais linkėjimais,
Meda.